Virtualios parodos

Siekdamas atskleisti Universiteto istoriją, pasiekimus ir tradicijas, supažindinti lankytojus su čia dirbusiomis ir studijavusiomis asmenybėmis, Muziejus taip pat rengia virtualias parodas.

„Mano gyvenimas priklausė Lietuvai“. Prof. Kazimierui Vasiliauskui – 140

Kovo 17 d. medžiagų atsparumo ir statybinės mechanikos pradininkui Lietuvoje prof. Kazimierui Vasiliauskui būtų sukakę 140 metų. Jis stovėjo prie tautinės aukštosios mokyklos ištakų – Aukštųjų kursų Kaune, buvo vienas iš Lietuvos universiteto Technikos fakulteto kūrėjų. Jis keturis dešimtmečius ugdydamas kitus inžinierius ir mokslininkus sukūrė savitą medžiagų atsparumo ir statybinės mechanikos mokslo mokyklą. Jo mokslo darbai – pirmieji vadovėliai lietuvių kalba, monografijos ir straipsniai įeina į Lietuvos techninės literatūros aukso fondą.

„Mano gyvenimas priklausė Lietuvai, o lietuvį manyje dar jaunystėje pažadino penkios Vinco Kudirkos „Varpo“ gadynės eilutės“, – sakė prof. K. Vasiliauskas. Jis nuėjo ilgą ir prasmingą gyvenimo kelią nuo šiaudinės bežemio valstiečio pastogės iki Lietuvos universiteto profesoriaus ir Technikos fakulteto dekano, vėliau – akademiko, tačiau prof. K. Vasiliausko šeimos taip pat neaplenkė skaudžios okupacijų ir karo pasekmės: vyriausias sūnus Medardas žuvo Sibire, sūnus Gediminas ir duktė Danutė karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją. 10 metų prof. K. Vasiliauskas buvo Technikos fakulteto dekanas, 33 metus – Statybinės mechanikos katedros vedėjas ir net 35 metus vadovavo Medžiagų atsparumo laboratorijai, kuri yra išlikusi iki šių dienų.

Prof. K. Vasiliausko jubiliejaus proga KTU muziejus surengė virtualią parodą „Mano gyvenimas priklausė Lietuvai“. Prof. Kazimierui Vasiliauskui – 140“, kurioje galima pamatyti akimirkas iš šio žymaus mokslininko gyvenimo, dokumentus iš asmens bylos, saugomos KTU archyve, mokslo darbus.

„Lietuvybė buvo manyje nuo gimimo“. Prof. Steponui Kairiui –140

„Lietuvybė buvo manyje, rodos, nuo pat gimimo. Lietuvis man buvo – žmogus be priekaištų, kupinas visų įmanomų dorybių, visur taurus, visuomet pasirengęs aukotis tautai, Lietuvai, Tėvynei“, – 1957 metais atsiminimų knygoje „Lietuva budo“ rašė prof. Steponas Kairys – inžinierius, 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, tiekimo ir maitinimo ministras, Steigiamojo, I, II ir III Seimo narys, Kauno miesto savivaldybės Kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėjas, Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto Technikos fakulteto docentas, vėliau – profesorius, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas.

Tai legendinė asmenybė, apie kurios gyvenimą būtų galima sukurti aštraus siužeto meninį filmą. Nuotykiai Steponą Kairį lydi nuo pat gimimo, kai, pakrikštijęs berniuką, kunigas vietoje dvigubos pavardės „Tumasonis-Kairys“ jam įrašė pavardę „Kairys“. Jo senelis buvo kairiarankis, kurio pravardė „prilipo“ vaikams ir vaikaičiams. Galbūt ši kunigo klaida nulėmė berniuko likimą – Steponas Kairys, nepaklusdamas tėvams, atsisakė tapti kunigu ir pasirinko socialdemokratinę pasaulėžiūrą. Maištingos sielos jaunuolis už atsisakymą eiti į cerkvę buvo išmestas iš Šiaulių gimnazijos, o už dalyvavimą studentų demonstracijose du kartus pašalintas iš Peterburgo technologijos instituto, tačiau grįžo studijuoti ir sėkmingai baigė mokslus.

Visą gyvenimą S. Kairys kovojo už Lietuvos nepriklausomybę ir demokratiją. Jis pasižymėjo nepaprastu sąžiningumu – kartu su M. Biržiška jis kategoriškai atsisakė pasiimti žemės sklypus už Nepriklausomybės aktą, taip pat S. Kairys atsisakė ir premijos iš Kauno savivaldybės už vandentiekio ir kanalizacijos ekonomišką ir efektyvų pravedimą. Jo nuomone, Kaunas nėra toks turtingas miestas, kad švaistytųsi pinigais. S. Kairys parengė projektą ir vadovavo Kauno vandentiekio ir kanalizacijos statybai, taip Laikinąją sostinę paversdamas moderniu europietišku miestu.

Nacių okupacijos metais S. Kairys slėpė žydų tautybės mergaitę, o 1943–1945 m. buvo vienas iš antinacinės rezistencijos vadovų – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. 1943 m. jis kartu su kitais Vytauto Didžiojo universiteto Senato nariais keletą dienų buvo kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1944 m. pavasarį, sužinojęs, kad vėl gali būti suimtas, Juozo Kaminsko pavarde mėgino žvejo laiveliu bėgti į Švediją, tačiau buvo sugautas ir įkalintas Liepojos kalėjime. Jis neatskleidė savo tapatybės ir su kitais pabėgėliais atsidūrė Vokietijoje, vėliau – Amerikoje, kur Juozo Kaminsko pavarde gyveno iki mirties.

S.Kairio jubiliejaus proga KTU muziejus surengė parodą, kurioje eksponuojamos nuotraukos ir dokumentai iš KTU muziejaus, archyvo ir bibliotekos bei privačių archyvų.

Užmirštas šviesuolis. Gydytojui Juozui Nemeikšai –130

Gruodžio 16 d. sukako 130 metų, kai Šiauliuose gimė pulkininkas leitenantas gydytojas oftalmologas, Lietuvos aklųjų ir tremtinių globėjas Juozas Nemeikša. 1910 m. baigęs Šiaulių gimnaziją, jis mokėsi Maskvos universiteto Medicinos fakultete. Prasidėjus I pasauliniam karui, jis buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kur Galicijos fronte tarnavo  jaunesniuoju, vėliau – vyr. gydytoju. Grįžęs iš karo 1918 m. baigė Maskvos universitetą.

1920 m. J. Nemeikša grįžo į Lietuvą. 1921 m. pradžioje jis buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę: paskirtas į 11-ąjį Vilniaus pėstininkų pulką jaunesniuoju, vėliau – vyr. gydytoju. Jam buvo suteiktas sanitarijos vyr. leitenanto, po metų – kapitono laipsnis. Vėliau jis tarnavo gydytoju pasienio apsaugos pėstininkų divizijoje, 3-ajame pasienio pulke, 1-ajame pėstininkų pulke. 1924 m. J. Nemeikša tapo Alytaus įgulos ligoninės viršininku, jam suteiktas majoro laipsnis. 1926 m. jis buvo perkeltas į 7-ąjį pėstininkų pulką Klaipėdoje. Po metų pačiam prašant Juozas Nemeikša buvo paleistas į atsargą, labai nuliūdindamas pulko kareivius, nes dėl savo gerumo ir rūpestingumo ligoniams jis buvo kaip tėvas. Gydytojas ne tik rūpinosi kareivių sveikata, bet ir stengdavosi pagerinti jų maistą organizuodamas įvairias loterijas ir rasdamas kitų šaltinių.

Išėjęs iš kariuomenės J. Nemeikša pradėjo dirbti jaunesniuoju asistentu Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Oftalmologijos katedroje. 1929 m. jis su katedros vedėju prof. P. Avižoniu dalyvavo tarptautiniame oftalmologų kongrese Amsterdame. 1930 m. jis tapo vyr. asistentu, tačiau po metų vėl grįžo į karinę tarnybą – buvo paskirtas karo ligoninės vyr. ordinatoriumi, 1938 m.– kariuomenės okulistu. 1932 m. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.

Gydytojas J. Nemeikša aktyviai dalyvavo visuomeniniame darbe: kartu su seserimi pirmųjų vaikų darželių Lietuvoje steigėja pedagoge Marija Nemeikšaite jis veikė  Motinos ir vaiko draugijoje, bendradarbiavo žurnale Motina ir vaikas“. Taip pat jis buvo Raudonojo kryžiaus draugijos narys, rašė į leidinį „Medicina“. Daugiausia dėmesio J. Nemeikša skyrė aklųjų gydymo ir švietimo organizavimui – buvo vienas iš Aklųjų instituto Kaune steigėjų, 1930–1940 m. –  Lietuvos akliesiems globoti draugijos valdybos narys bei iždininkas. Lietuvos akliesiems globoti draugija nuveikė reikšmingų darbų: platino žinias, kaip apsisaugoti nuo aklumo, kur kreiptis atsitikus nelaimei, išleido keturis gausiai iliustruotus neperiodinius leidinius „Aklųjų dalia“, rūpinosi vadovėlių ir knygų  leidyba brailio raštu, organizuodavo viešuosius neregių koncertus bei susitikimus, rengdavo aklųjų darbų parodas. Jos iniciatyva buvo sukurti du dokumentiniai filmai apie Lietuvos akluosius, kurie buvo rodomi kino teatruose, organizuotas Lietuvos aklųjų patikrinimas ir visuotinis surašymas. Gydytojas J. Nemeikša 1938 m. vasarą patikrino 112 Biržų apskrities aklųjų akis, kai kurie jų dar galėjo atgauti regėjimą. 1937 m. Kaune buvo pastatyti nauji Aklųjų instituto rūmai, į kuriuos persikėlė instituto administracija, moksleivių klasės ir bendrabutis. 1940 m. J. Nemeikša įsteigė Lietuvos akių gydytojų draugiją.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, okupacinės valdžios sprendimu Lietuvos akliesiems globoti draugija buvo likviduota. 1940 m. gruodį J. Nemeikša buvo atleistas iš kariuomenės. 1941 m. jis vadovavo Trachomos dispanseriui Vilniuje, vėliau – Kaune. Nuo 1944 m. jis dirbo Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakulteto Akių ligų katedros vedėju, po universiteto reorganizacijos nuo 1951 m. – jis buvo Kauno medicinos instituto Akių ligų katedros vedėju.

Sunkiaisiais karo ir pokario metais Nemeikšų butas Karo ligoninės gatvėje buvo tapęs į bėdą patekusių inteligentų prieglobsčiu. Karo metais J. Nemeikša gelbėjo žydus, savo namuose buvo priglaudęs Beatričę Grincevičiūtę, jai nežinant apmokėdavo už jos dainavimo pamokas. Grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, čia prieglobstį rado rašytojas Balys Sruoga. Po karo čia gyveno ir baletą „Audronė“ kūrė kompozitorius Juozas Indra, čia nuo tremties į Sibirą slėpėsi būsimoji aktorė ir režisierė Eugenija Jankutė su motina. Vakarais čia rinkdavosi dailininkai Domicėlė Tarabildienė ir Antanas Žmuidzinavičius, skulptorius Petras Rimša, aktorė Monika Mironaitė, ateidavo rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti. Čia grįžę iš Sibiro gyveno ministro ir diplomato Valdemaro Vytauto Čarneckio vaikai ir žmona Eleonora. J. Nemeikša mirė 1958 m. gruodžio 12 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Šiuo metu garsus gydytojas yra nepelnytai pamirštas, bet visada liks gyvas už pagalbą dėkingų žmonių atsiminimuose.

Ekonomikos ir verslo fakultetui – 50. Sustabdytos akimirkos

Šiais metais Ekonomikos ir verslo fakultetas mini 50-ties metų jubiliejų. Jo pradžia galima laikyti 1952 m. Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakultete įkurtą Pramonės įmonių ekonomikos ir organizavimo katedrą (vedėjas doc. B. Pečiūra). Jos tikslas buvo ugdyti inžinierių ekonominį mąstymą. 1958 m. Mechanikos fakultete buvo pradėti rengti inžinieriai ekonomistai. Iki fakulteto įkūrimo buvo išleistos 6 inžinierių ekonomistų laidos.

1968 m. sausio 26 d. KPI taryba nutarė įkurti Inžinerinės ekonomikos fakultetą, kuris iš pradžių buvo įsikūręs Lengvosios pramonės fakulteto rūmuose (Gedimino g. 62). Pirmuoju dekanu paskirtas doc. A. Makarevičius vadovavo fakultetui 20 metų. Po metų fakultetas persikraustė į buvusius „Pienocentro“ rūmus Laisvės alėjoje ir čia buvo iki 2014 m. vasaros. 1988 m. dekanu išrinktas doc. Bronius Martinkus, vadovavęs iki 1992 m.

Fakultetas perėmė KPI egzistavusius tradicinius renginius: „Fuksų krikštynas“, Mediumą ir „Paskutinį skambutį“, kasmet vykdavo grupių konkursai. Fakultetas ne tik aktyviai dalyvavo KPI festivaliuose, bet ir pradėjo organizuoti fakulteto festivalius. Pirmasis Ekonomistų festivalis įvyko 1972 m. KPI sporto ir sveikatingumo stovykloje Kapitoniškėse. Festivalių programoje buvo grupių pasirodymai, merginų futbolas, krepšinio varžybos, atrakcionai ir kt. 1986 m. KPI Inžinerinės ekonomikos fakulteto studentai suorganizavo Lietuvos aukštųjų mokyklų ekonomistų festivalį. 1988 m. KPI ekonomistų suorganizuotame festivalyje dalyvavo Rygos, Talino ir Leningrado politechnikos institutų inžinerinės ekonomikos studentai. Su pastaraisiais festivaliais atsirado ir varnelės simbolis.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, keitėsi ir aukštojo mokslo sistema. 1990 m. spalio 31 d. Kauno politechnikos institutas buvo reorganizuotas į Kauno technologijos universitetą. 1992 m. Inžinerinės ekonomikos fakultetas tapo Vadybos fakultetu. Tuo metu jam pradėjo vadovauti doc. Bronius Neverauskas, šias pareigas ėjęs iki 2006 m. Buvo pradėti rengti vadybos bakalaurai bei magistrai. Nuo 1990 m. leidžiamas tarptautiniu mastu pripažintas mokslo darbų rinkinys „Inžinerinė ekonomika“. 1999 m. fakultetas reorganizuotas į Ekonomikos ir vadybos fakultetą. Tuomet buvo pradėti rengti ir ekonomikos bakalaurai bei magistrai. 2014 m. fakultetas tapo Ekonomikos ir verslo fakultetu.

Ne kartą keitėsi fakulteto pavadinimai, katedros, dėstytojai ir studentai, nesikeitė pagrindinė jo misija – žinių ir tradicijų perdavimas jaunajai kartai. KTU pirmtako Lietuvos universiteto profesorius ekonomistas Vladas Jurgutis 1933 m. paskaitoje akademiniam jaunimui sakė: „Ne tiek svarbu, kad studijų darbas padarytų mūsų žmones ekonomistais, teisininkais, medikais ar filologais, bet kad jis paverstų mūsų ekonomistus, teisininkus, medikus ar filologus žmonėmis“.

Gyvenimo tikslas – tarnauti tautai. Adolfui Damušiui – 110

2018 m. birželio 16 d. sukako 110 metų, kai gimė Lietuvos mokslininkas, chemikas, Laikinosios vyriausybės pramonės ministras, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis Adolfas Damušis (1908–2003). Šia proga KTU muziejus parengė virtualią parodą, kurioje panaudoti dokumentai ir fotografijos iš A. Damušio šeimos archyvo, KTU muziejaus fondų, KTU Cheminės technologijos fakulteto metraščio ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centro.

1928 m. baigęs Panevėžio gimnaziją, A. Damušis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Technikos fakultetą. Studijuodamas aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, buvo vienas iš „Grandies“ korporacijos steigėjų. Dėl šios veiklos ne kartą nukentėjo: 1931 m. keturis mėnesius kalėjo Varnių koncentracijos stovykloje, 1933 m. keliems mėnesiams tautininkų valdžios ištremtas į tėviškę. Profesorius Pranas Jodelė paskatino A. Damušį susidomėti cemento gamybos galimybėmis Lietuvoje. 1936–1940 m. vasaromis prie Kauno ir Papilės-Akmenės bei Karpėnų-Vegėsių apylinkėse A. Damušis tyrė kreidos ir klinčių klodus, o žiemą medžiagas analizavo laboratorijoje. 1937–1938 m. jis specializavosi Vokietijos, Čekoslovakijos, Suomijos cemento fabrikuose. 1940 m. kovo 4 d. apgynė disertaciją „Aliuminio geležies deginių įtaka į portlandcemento susitraukimą“. 1939 m. jis parengė cemento fabriko Skirsnemunėje projektą, pagal jį 1940 m. gegužės mėn. pradėta pirmojo cemento fabriko Lietuvoje statyba, tačiau sutrukdė okupacija. Cemento gamykla Naujojoje Akmenėje pradėjo veikti tik 1952 metais. KTU prof. Raimundas Šiaučiūnas visada pabrėždavo, kad „Akmenė iki šiol gamina cementą pagal A. Damušio formulę“.

Nuo 1940 m. A. Damušis buvo VDU Neorganinės chemijos katedros vedėjas. 1941 m. tapo Lietuvos aktyvistų fronto karinio štabo vadu, vienu iš Birželio sukilimo Kaune organizatorių ir vadovų, Lietuvos laikinosios Vyriausybės pramonės ministru. 1941–1944 m. aktyviai dalyvavo antinaciniame pasipriešinime. 1943 m. buvo vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto organizatorių, 1943–1944 m. – vicepirmininkas. 1942–1944 m. Technologijos fakulteto dekanas. 1944 m. birželio 16 d. gestapo suimtas ir kalintas Vokietijoje, Bairoite, šiaurinėje Bavarijoje. 1945 m. balandžio 14 d. amerikiečių kariuomenės išlaisvintas. Išėjęs į laisvę, surado šeimą ir apsigyveno Kempteno DP stovykloje, dirbo lietuvių gimnazijos direktoriumi. 1945 m. įkurtos Lietuvos rezistencijos buvusių politinių kalinių sąjungos vienas kūrėjų ir vadovų.

1947 m. pradžioje apsigyveno JAV. 1947–1957 m. dirbo „Sherwin-Williams“ bendrovėje Klyvlende, 1957–1973 m. „BASF Wyandotte“ chemijos bendrovėje Detroite. Sulaukęs 65 metų ir išėjęs į pensiją, buvo pakviestas į Detroito universitetą. 1973–1983 m. buvo šio universiteto profesorius, Polimerų tyrimo instituto vicedirektorius. 24 jo išradimai patentuoti JAV, Kanadoje, Anglijoje ir Prancūzijoje.

A. Damušis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1946–1952 m. Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas, 1957–1964 m. ir 1977–1983 m. tarybos pirmininkas. 1947–1950 m. ir 1966–1969 m. Lietuvių fronto bičiulių sambūrio pirmininkas. 1948–1954 m. Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijos vicepirmininkas, 1954–1955 m. pirmininkas. 1955 m. Amerikos Lietuvių Romos katalikų federacijos iniciatyva Mičigano valstijoje buvo nupirktas 20 hektarų žemės plotas ir pradėta organizuoti „Dainavos“ jaunimo stovykla, kuriai kelis dešimtmečius vadovavo A. Damušis. 1985–1987 m. jis buvo Vykdomojo komiteto Lietuvos krikšto 600 m. sukakčiai paminėti pirmininko pavaduotojas, aktyviai dalyvavo sovietų okupuotos Lietuvos laisvinimo byloje, daug rašė į užsienio lietuvių spaudą, buvo radijo stoties „Laisvoji Europa“ redaktorius. 1989 m. A. Damušis pasirašė VDU atkūrimo aktą.

1997 m. birželio 12 d. su žmona grįžo gyventi į Lietuvą. Jo nuopelnai įvertinti prof. Stasio Šalkauskio premija, Vatikano Šv. Silvestro ordinu, Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, VDU garbės daktaro laipsniu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

A .Damušis visą gyvenimą buvo kovotojas ir idealistas. Jis rašė: „Kaip visuomenėje, taip ir studijuojančiame jaunime reikia ugdyti šventą supratimą, kad šalia tiksliųjų mokslų būtinai reikia idealizmo ir aukos dvasios, pašvenčiant įgytas žinias aukštesniam tikslui. Turime įsitikinti, kad kėlimas savo tautos ekonominio gyvenimo lygio per tiksliuosius mokslus yra aukštas ir šventas uždavinys. Reikia ugdyti jauną žmogų, sugebantį apvaldyti gamtą ir turintį idealizmo tarnauti savo tautai“.

KTU muziejus dėkoja Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovui žurnalistui Vidmantui Valiušaičiui ir VDU Išeivijos instituto mokslo darbuotojai dr. Ilonai Strumickienei už parodai paskolintas skaitmenines fotografijų kopijas ir suteiktą informaciją.

Kelias į laisvę. Sąjūdžiui – 30

2018 m. birželio 3 d. sukako 30 metų nuo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos Mokslų akademijos salėje vykusiame Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės steigiamajame susirinkime dalyvavo ir Kauno politechnikos instituto atstovai Antanas Karoblis, Audris Kopustinskas ir Valentinas Kiauleikis.

1988 m. birželio 22 d. KPI įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinė grupė sekančią dieną susirinko tuometinio Skaičiavimo centro 205 kabinete (dabar – Informatikos fakultetas), pasiskirstė pareigomis ir prasidėjo Sąjūdžio veikla Institute. Pirmasis Sąjūdžio įgaliotinis buvo A. Karoblis, pavaduotojas – Aleksandras Targamadzė. 1988 m. liepos 13 d. KPI Sąjūdis išleido laikraščio „Kvieslys“ pirmąjį numerį (redaktorius – V. Kiauleikis). Rugsėjo pradžioje visuose fakultetuose ir „Vibtrotechnikoje“ buvo susikūrusios Sąjūdžio grupės, kurių pirmininkai sudarė koordinacinę tarybą. 1988 m. spalio 15 d. įvyko KPI Sąjūdžio grupių pirmoji konferencija, kurioje dalyvavo apie 400 žmonių.

Didžiausias Sąjūdžio nuopelnas buvo Lietuvos valstybės atkūrimas. Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktą pasirašė 4 KPI dėstytojai sąjūdiečiai: prof. Vytautas Paliūnas, doc. Povilas Varanauskas, doc. Antanas Karoblis ir lektorius Algirdas Vaclovas Patackas. Sąjūdžio dėka 1991 m. sausį buvo apginta Lietuvos nepriklausomybė. KTU Sąjūdžio taryba kvietė studentus, dėstytojus ir darbuotojus budėti prie Aukščiausiosios tarybos rūmų Vilniuje ir prie saugomų objektų Kaune ir jo apylinkėse. Studentai, dėstytojai ir darbuotojai autobusais vyko į Vilnių ginti valstybinių objektų, kiti saugojo Kauno televizijos pastatą, savivaldybę, Sitkūnų radijo stotį ir Jūragių radijo ir televizijos retransliacijos stotį. Nors nepavyko išvengti aukų, tarp kurių buvo ir du KTU studentai Virginijus Druskis ir Rimantas Juknevičius, laisvė buvo apginta.

Taip pat KPI sąjūdžio dėka institutas tapo Kauno technologijos universitetu, įvesta dvipakopė studijų sistema, atliktos kitos svarbios reformos. KPI Sąjūdžio ir „Aukuro“ klubo iniciatyva buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, Kaune pastatyti paminklai Vytautui, Dariui ir Girėnui, istorinės prezidentūros sodelyje įamžinti prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius.

Parodoje panaudotos skaitmeninės dokumentų ir fotografijų kopijos iš KTU muziejaus ir Kovo 11-osios akto signatarų archyvų.

Nepriklausomybės šaukliai

Švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį KTU muziejus kviečia giliau pažvelgti į Lietuvos istoriją ir prisiminti žmones, kurie pažadino lietuvių tautą ir sudarė sąlygas jai atkurti valstybę. Jie vadinami lietuvių tautos atgimimo veikėjais arba paprastai – aušrininkais ir varpininkais pagal tuo metu leistų draudžiamų laikraščių „Aušra“ ir „Varpas“ pavadinimus. Kadangi „Aušra“ gyvavo vos trejus metus, o jos misiją pratęsė „Varpas“, tai daugelis aušrininkų tapo ir varpininkais. Šiuose leidiniuose bendradarbiavo apie 500 asmenų. Jie buvo skirtingi, tačiau ir labai panašūs – visi jie buvo romantikai, entuziastai, optimistai, neabejojantys šviesia lietuvių tautos ateitimi, jos žygio į laisvę sėkme, nenuilstantys darbštuoliai ir drąsuoliai, nebijantys nei kalėjimų, nei tremčių Rusijos šiaurėje. Žymiausias jų – daktaras Jonas Basanavičius. Jo suredaguotas ir išleistas pirmasis „Aušros“ numeris, persmelktas meile pavergtai lietuvių tautai ir Tėvynei, padarė neišdildomą įspūdį tuo metu nutautėjusiems lietuvių inteligentams Jonui Jablonskiui, Vincui Kudirkai ir kitiems bei privertė juos savo gyvenimą pašvęsti kovai už lietuvių kalbą ir lietuvių tautos teises. Vos 500 drąsių ir atkaklių inteligentų darbas padarė stebuklą – pažadino beveik išnykusią lietuvių tautą, sugrąžino jai tautinę savigarbą ir įkvėpė žygiui už nepriklausomą valstybę.

Kviečiame prisiminti šiuos šviesuolius ir pasklaidyti istorines Jono Basanavičiaus, Petro Vileišio, Martyno Jankaus, Jono Mačiulio-Maironio, Jono Jablonskio, Juozo Tumo-Vaižganto ir Aleksandro Dambrausko-Jakšto fotografijas iš KTU bibliotekos ir muziejaus rinkinių. Šie žmonės buvo glaudžiai susiję su KTU pirmtako – Lietuvos universiteto – istorija: J. Mačiulis-Maironis, J. Jablonskis, J. Tumas-Vaižgantas buvo šio universiteto profesoriai, jiems, o taip pat ir J. Basanavičiui, P. Vileišiui ir A. Dambrauskui-Jakštui, buvo suteikti Lietuvos universiteto garbės profesorių ir garbės daktarų vardai, M. Jankus universitetui padovanojo savo archyvą, kuris po karo buvo perduotas Vilniaus universitetui. Parodą užbaigia dvi fotografės Aleksandros Jurašaitytės darytos 1917 m. rugsėjo 18–20 d. įvykusios Lietuvių konferencijos fotografijos. Ši konferencija, kurioje dalyvavo nemažai atgimimo veikėjų, išrinko Lietuvos Tarybą, 1918 m. Vasario 16-ąją paskelbusią Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Taip buvo įgyvendinta valstybės atkūrimo idėja.

J. Basanavičiaus ir kitų tautinio atgimimo veikėjų kelti uždaviniai: lietuvių kalbos ir istorijos puoselėjimas, savos kultūros, tautinės mokyklos ir valstybės kūrimas yra aktualūs ir dabar, kai Lietuva sprendžia savo tapatybės ir išlikimo klausimus. Būkime verti jų pasiaukojimo ir gerbkime jų atminimą.

Cheminės technologijos fakultetui – 70

2017 m. gruodžio 9 d. sukako 70 metų, kai buvo įkurtas Cheminės technologijos fakultetas. KTU muziejus sveikina fakulteto bendruomenę su garbingu jubiliejumi ir dovanoja virtualią parodą „Cheminės technologijos fakultetui – 70“. Paroda padės sužinoti fakulteto istorijos fragmentus ir primins asmenybes, kurios perdavė savo  žinias ir suteikė galimybes tęsti jų pradėtus darbus. Parodą sudaro 3 dalys, atspindinčios skirtingus fakulteto istorinius laikotarpius. Pirmoji dalis „Ištakos: chemijos studijos Kaune 1922–1947 m.“ atskleidžia Lietuvos universiteto dėstytojų nuopelnus chemijos mokslui, parodo sudėtingą Universiteto istoriją. Antroji dalis „Cheminės technologijos fakulteto įkūrimas ir veikla 1947–1990 m.“ supažindina su fakulteto veikla sovietų okupacijos metais. Trečioji dalis „Branda: fakulteto veikla nepriklausomoje Lietuvoje“ atskleidžia fakulteto gyvenimą Lietuvai atkūrus valstybingumą. Parodoje panaudotos nuotraukos ir dokumentai iš KTU muziejaus ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų, Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Cheminės technologijos fakulteto albumų. Taip pat parodoje eksponuojamos nuotraukos iš asmeninių Cheminės technologijos fakulteto absolvento, 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro Algirdo Patacko, prof. Romualdo Baltrušio ir prof. Marijono Martynaičio šeimos archyvų.

Ištakos: chemijos studijos Kaune 1922–1947 m.

Cheminės technologijos studijos prasidėjo 1922 m. Lietuvos universitete. Technikos fakultete buvo ruošiami cheminės technologijos inžinieriai, o Matematikos-gamtos fakultete – chemijos mokytojai. Iki 1940 m. Technikos fakultetą baigė tik 15 cheminės technologijos inžinierių, nes dėl menkai išvystytos chemijos pramonės ši specialybė nebuvo populiari. Technikos fakultete buvo Organinės technologijos katedra (vedėjas prof. Jonas Šimkus) ir Neorganinės technologijos katedra (vedėjas prof. Pranas Jodelė). Matematikos-gamtos fakultete buvo Neorganinės ir analizinės chemijos (vedėjas – prof. Pilypas Butkevičius), Organinės chemijos (vedėjas – prof. Antanas Purėnas) ir Fizikinės chemijos (vedėjas – prof. Vincas Čepinskis) katedros. Šie dėstytojai buvo chemijos mokslo pradininkai Lietuvoje. Jie rašė vadovėlius lietuvių kalba ir kūrė lietuviškus terminus. 1930 m. pakeitus statutą Universitetas pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. rugpjūtį universitetas pervadintas Kauno universitetu, panaikintas Teologijos-filosofijos fakultetas, Matematikos-gamtos fakultetas iškeltas į Vilniaus universitetą o Technikos fakultetas buvo padalytas į Statybos ir Technologijos fakultetus. Okupantams naikinant Lietuvos kariuomenę, plk. Juozo Vėbros iniciatyva Kauno universitetui buvo perduota Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorija, kurioje įsikūrė Technologijos fakultetas su Cheminės technologijos skyriumi. Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, 1941 m. birželio 22 d. universiteto studentai ir dėstytojai suorganizavo sukilimą prieš Sovietų Rusijos kariuomenę ir paskelbė apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, tačiau tai nesutapo su vokiečių planais. Sukilime aktyviai dalyvavo doc. Adolfas Damušis ir plk. doc. Juozas Vėbra, o Tyrimų laboratorija buvo tapusi sukilėlių susirinkimų vieta. Dėstytojai ir studentai aktyviai dalyvavo antinacinėje rezistencijoje.

Cheminės technologijos fakulteto įkūrimas ir veikla 1947–1990 m.

1947 m. gruodžio 9 d. SSRS Aukštojo mokslo ministro įsakymu Kauno valstybinio universiteto Technologijos fakultetas reorganizuotas į Elektrotechnikos, Mechanikos ir Cheminės technologijos fakultetus. 1950 m. pabaigoje Universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą (toliau – KPI), o jo Medicinos fakultetas – į Kauno medicinos institutą. KPI Cheminės technologijos fakultete buvo 6, vėliau 7 katedros, kurių pavadinimai ne kartą keitėsi. 1970–1975 m. pastatyti nauji Cheminės technologijos fakulteto rūmai ir laboratorijų korpusas (architektas V. Dičius). Padidėjus visuomenės dėmesiui ekologinėms šalies problemoms, 1988 m. fakultete įkurta Inžinerinės ekologijos katedra. Sovietų okupacijos metais fakultete neišblėso nepriklausomos Lietuvos dvasia. KPI studentai ne kartą demonstravo antisovietines nuotaikas: dainavo antisovietines dainas, kritikavo sovietinę santvarką, niokodavo sovietinius paminklus. Cheminės technologijos fakulteto studentas Algirdas Patackas su savo draugu iš kito fakulteto Algiu Petrausku 1963 m. sugalvojo ištepti tais metais fakulteto teritorijoje pastatytą paminklą komjaunuoliams, žuvusiems už sovietų valdžią. Mediumo metu A. Patackas slapta išdažė paminklą Lietuvos tautinės vėliavos spalvų dažais, o mazuto mišiniu nupiešė Gedimino stulpus. Kilo didelis triukšmas, paminklą plovė įvairiais chemikalais kelis mėnesius, tačiau taip ir neišsiaiškino, kas tai padarė. Tiesa paaiškėjo iškovojus nepriklausomybę, kai kurso susitikimo metu 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras A. Patackas prisipažino išdažęs sovietinį paminklą.

Branda: fakulteto veikla nepriklausomoje Lietuvoje

1990 m. spalio 31 d. Kauno politechnikos institutas buvo reorganizuotas į Kauno technologijos universitetą. 1990 m. gruodžio 12 d. KTU pirmasis Lietuvoje nutarė pereiti prie dviejų pakopų studijų sistemos. 2005 m. įkurtas Sintetinės chemijos institutas, 2010 m. fakulteto ir ES sanglaudos fondo lėšomis buvo moderniai įrengtas Maisto mokslo ir technologijų kompetencijos centras, kuriame dirba patyrę maisto mokslų srities mokslininkai ir technologai. Šiuo metu Cheminės technologijos fakultetą sudaro 6 katedros, Sintetinės chemijos institutas bei Maisto mokslo ir technologijų kompetencijos centras. Kauno technologijos universitete kūrėsi naujos tradicijos – 1998 m. šalia Cheminės technologijos fakulteto buvo pasodinta ąžuolų giraitė, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 80-mečiui. Tų pačių metų spalio 26 d., minint Lietuvos Konstitucijos dieną ir Europos universitetų chartiją, čia atidengtas skulptūrinis ženklas – ąžuolo gilė (Skulpt. R. Antinis). 2009 m. Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejaus proga prie fakulteto buvo atidengtas žmogaus šešėlio saulės laikrodis. 1992 m. įkurta Cheminės technologijos fakulteto studentų atstovybė „Vivat chemija“ tęsia senas ir kuria naujas tradicijas: organizuoja fuksų krikštynas, „Chemikų dienas“, vykdo įvairius socialinius projektus.

Tautinis kostiumas Universiteto istorijoje

2017 metai paskelbti Kalbos kultūros ir Tautinio kostiumo metais. Kalba ir tautinis kostiumas yra kiekvienos tautos tapatybės ženklai, kuriuos tauta turi suprasti, branginti ir puoselėti. Okupacijos ir ideologinė prievarta sužalojo lietuvių tautos atmintį, todėl kyla tapatybės problemos. Tauta yra istoriškai susijusia su savo gimtąja žeme. Istorijos ir tautinių ženklų žinojimas skatina kūrybingumą, padeda suvokti gyvenimo prasmę ir pajusti savo vertę, todėl Tautinio kostiumo metams KTU muziejus surengė virtualią parodą „Tautinis kostiumas Universiteto istorijoje“. Parodą sudaro 4 dalys: 3 iš jų atspindi skirtingus istorinius laikotarpius: tarpukario, sovietų okupacijos ir atkurtos valstybės, atskiroje dalyje parodyti Kauno politechnikos instituto studentų tekstilininkų darbai, kurie saugomi KTU muziejuje.

Tautinis kostiumas ir studentija 1922 – 1940 m.

Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universitete tautinius kostiumus dėvėjo 1924 m. įkurto akademinio ir ateitininkų chorų dalyviai bei kai kurių studenčių korporacijų narės. Tuo metu supratimas apie tautinį kostiumą dar buvo mėgėjiškas, tačiau po kelerių metų Lietuvos spaudoje pasirodė daugybė straipsnių, kuriuose buvo aiškinamos Lietuvos etnografinių regionų tautinių kostiumų subtilybės, o žmonės skatinami dėvėti tautinius kostiumus. Tarpukariu Žemės ūkio rūmai organizavo audėjų kursus, kuriuose buvo parengta tūkstančiai audėjų.

Virtualioje parodoje pateikiame nemažai nepublikuotų skaitmeninių fotografijų kopijų iš 1926 m. birželio 19–20 d. Taline vykusios Pabaltijo tautinės kultūros šventės, kurioje dalyvavo tautiniais kostiumais pasipuošusi Lietuvos jaunimo delegacija, vadovaujama Valstybės teatro direktoriaus Liudo Giros. 200 asmenų Lietuvos delegacija, kurioje buvo nemažai Lietuvos universiteto studentų, dalyvavo bendroje šventinėje eisenoje su Estijos, Suomijos, Švedijos ir Danijos jaunimo delegacijomis. Didžiuliame stadione įvyko iškilmingas šventės atidarymas, vėliau 2 dienas vyko tautinės kultūros šventė su šokiais, dainomis ir žaidimais. Fotografijų originalai saugomi KTU bibliotekoje.

Tautinis kostiumas sovietų okupacijos metais

Sovietų okupacijos metais tautinis kostiumas atliko ypatingą vaidmenį, nes jis tapo tautinio tapatumo išsaugojimo forma ir pasipriešinimo kultūrinei priespaudai ženklu. Tautiniais kostiumais puošėsi lietuviai tremtiniai Sibire, Dainų švenčių dalyviai.  Kauno valstybiniame Vytauto Didžiojo universitete koncertų metu tautinius kostiumus dėvėjo akademinio choro bei dainų ir šokių ansamblio, kuriam 1963 m.  buvo suteiktas „Nemuno“ vardas, dalyviai. Lietuvių tautinio kostiumo kolekcijos kūrėja, menotyros mokslų daktarė Teresė Jurkuvienė teigė, kad „sovietmečiu tautiniai kostiumai buvo daugiausia masiškai ir pigiai gaminami, kartais raštus ne audžiant, o spausdinant dažais, stilizuojami ne tik pagal dailininkų arba baletmeisterių fantazijas, bet dažnai ir pagal Komunistų partijos vadų bei valdininkų skonį ir įnorius“. 1968 m. prie LSRS Kultūros ministerijos buvo įkurta Respublikinė tautinio kostiumo taryba, kuri reglamentavo dailininkų sukurtus tautinių kostiumų eskizus. Paskutiniaisiais sovietų okupacijos metais KPI ansambliui „Nemunas“ kostiumus kūrė ir siuvo etnologė, tautinio kostiumo dailininkė Vida Kulikauskienė.

Virtualioje parodoje panaudotos pirmą kartą eksponuojamos Kauno politechnikos instituto absolvento Konstantino Sasnausko nuotraukos, kuriose užfiksuotos KPI liaudies dainų ir šokių ansamblio repeticijos fragmentai 1956 m.

KPI studentų darbai tautinio kostiumo tematika

KPI Lengvosios pramonės fakulteto Odos ir tekstilės gaminių technologijos katedroje 1963–1983 m. dirbo architektė ir menotyros mokslų daktarė doc. Marija Matušakaitė, kuri didelį dėmesį skyrė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dailės ir kultūros paveldui. Ji studentams dėstė kostiumo istoriją ir aprangos kompoziciją. Išėjusi į pensiją M. Matušakaitė atsidėjo mokslinei veiklai ir išleido 9 mokslines monografijas. Šie jos darbai įvertinti nacionaline kultūros ir meno premija.

Virtualioje parodoje eksponuojami 1974 m. KPI Lengvosios pramonės fakulteto Odos ir tekstilės gaminių technologijos katedros LS-0 grupės studenčių R. Pociūnaitės ir J. Jasiulionytės baigiamojo diplominio darbo „KPI studentų liaudies dainų ir šokių ansamblis „Nemunas“. Sceniniai kostiumai“ fragmentus. Vadovė – doc. M. Matušakaitė.

KTU meno kolektyvų tautiniai kostiumai

KTU tautiniais kostiumais koncertų ir renginių metu puošiasi 3 meno kolektyvai: tautinio meno kolektyvas „Nemunas“, akademinis choras „Jaunystė“ ir folkloro ansamblis „Goštauta“. „Nemuno“ kolektyvui tautinius kostiumus siuva tautinio kostiumo dizainerė Gertrūda Kliučinskienė. „Goštautos“ ansamblio dalyviai kostiumus siuvasi individualiai pagal tai, iš kokio etnografinio regiono jie yra kilę.

Virtualioje parodoje eksponuojamos skaitmeninės fotografijų, kuriose užfiksuotos KTU kolektyvų koncertų, renginių ir išvykų akimirkos, kopijos. (R. Misiukonio, J. Klėmano ir R. Žaltausko nuotr.)

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku