Užmirštas šviesuolis. Gydytojui Juozui Nemeikšai – 130
Gruodžio 16 d. sukako 130 metų, kai Šiauliuose gimė pulkininkas leitenantas gydytojas oftalmologas, Lietuvos aklųjų ir tremtinių globėjas Juozas Nemeikša. 1910 m. baigęs Šiaulių gimnaziją, jis mokėsi Maskvos universiteto Medicinos fakultete. Prasidėjus I pasauliniam karui, jis buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, kur Galicijos fronte tarnavo jaunesniuoju, vėliau – vyr. gydytoju. Grįžęs iš karo 1918 m. baigė Maskvos universitetą.
1920 m. J. Nemeikša grįžo į Lietuvą. 1921 m. pradžioje jis buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę: paskirtas į 11-ąjį Vilniaus pėstininkų pulką jaunesniuoju, vėliau – vyr. gydytoju. Jam buvo suteiktas sanitarijos vyr. leitenanto, po metų – kapitono laipsnis. Vėliau jis tarnavo gydytoju pasienio apsaugos pėstininkų divizijoje, 3-ajame pasienio pulke, 1-ajame pėstininkų pulke. 1924 m. J. Nemeikša tapo Alytaus įgulos ligoninės viršininku, jam suteiktas majoro laipsnis. 1926 m. jis buvo perkeltas į 7-ąjį pėstininkų pulką Klaipėdoje. Po metų pačiam prašant Juozas Nemeikša buvo paleistas į atsargą, labai nuliūdindamas pulko kareivius, nes dėl savo gerumo ir rūpestingumo ligoniams jis buvo kaip tėvas. Gydytojas ne tik rūpinosi kareivių sveikata, bet ir stengdavosi pagerinti jų maistą organizuodamas įvairias loterijas ir rasdamas kitų šaltinių.
Išėjęs iš kariuomenės J. Nemeikša pradėjo dirbti jaunesniuoju asistentu Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Oftalmologijos katedroje. 1929 m. jis su katedros vedėju prof. P. Avižoniu dalyvavo tarptautiniame oftalmologų kongrese Amsterdame. 1930 m. jis tapo vyr. asistentu, tačiau po metų vėl grįžo į karinę tarnybą – buvo paskirtas karo ligoninės vyr. ordinatoriumi, 1938 m.– kariuomenės okulistu. 1932 m. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.
Gydytojas J. Nemeikša aktyviai dalyvavo visuomeniniame darbe: kartu su seserimi pirmųjų vaikų darželių Lietuvoje steigėja pedagoge Marija Nemeikšaite jis veikė Motinos ir vaiko draugijoje, bendradarbiavo žurnale Motina ir vaikas“. Taip pat jis buvo Raudonojo kryžiaus draugijos narys, rašė į leidinį „Medicina“. Daugiausia dėmesio J. Nemeikša skyrė aklųjų gydymo ir švietimo organizavimui – buvo vienas iš Aklųjų instituto Kaune steigėjų, 1930–1940 m. – Lietuvos akliesiems globoti draugijos valdybos narys bei iždininkas. Lietuvos akliesiems globoti draugija nuveikė reikšmingų darbų: platino žinias, kaip apsisaugoti nuo aklumo, kur kreiptis atsitikus nelaimei, išleido keturis gausiai iliustruotus neperiodinius leidinius „Aklųjų dalia“, rūpinosi vadovėlių ir knygų leidyba brailio raštu, organizuodavo viešuosius neregių koncertus bei susitikimus, rengdavo aklųjų darbų parodas. Jos iniciatyva buvo sukurti du dokumentiniai filmai apie Lietuvos akluosius, kurie buvo rodomi kino teatruose, organizuotas Lietuvos aklųjų patikrinimas ir visuotinis surašymas. Gydytojas J. Nemeikša 1938 m. vasarą patikrino 112 Biržų apskrities aklųjų akis, kai kurie jų dar galėjo atgauti regėjimą. 1937 m. Kaune buvo pastatyti nauji Aklųjų instituto rūmai, į kuriuos persikėlė instituto administracija, moksleivių klasės ir bendrabutis. 1940 m. J. Nemeikša įsteigė Lietuvos akių gydytojų draugiją.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, okupacinės valdžios sprendimu Lietuvos akliesiems globoti draugija buvo likviduota. 1940 m. gruodį J. Nemeikša buvo atleistas iš kariuomenės. 1941 m. jis vadovavo Trachomos dispanseriui Vilniuje, vėliau – Kaune. Nuo 1944 m. jis dirbo Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakulteto Akių ligų katedros vedėju, po universiteto reorganizacijos nuo 1951 m. – jis buvo Kauno medicinos instituto Akių ligų katedros vedėju.
Sunkiaisiais karo ir pokario metais Nemeikšų butas Karo ligoninės gatvėje buvo tapęs į bėdą patekusių inteligentų prieglobsčiu. Karo metais J. Nemeikša gelbėjo žydus, savo namuose buvo priglaudęs Beatričę Grincevičiūtę, jai nežinant apmokėdavo už jos dainavimo pamokas. Grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, čia prieglobstį rado rašytojas Balys Sruoga. Po karo čia gyveno ir baletą „Audronė“ kūrė kompozitorius Juozas Indra, čia nuo tremties į Sibirą slėpėsi būsimoji aktorė ir režisierė Eugenija Jankutė su motina. Vakarais čia rinkdavosi dailininkai Domicėlė Tarabildienė ir Antanas Žmuidzinavičius, skulptorius Petras Rimša, aktorė Monika Mironaitė, ateidavo rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti. Čia grįžę iš Sibiro gyveno ministro ir diplomato Valdemaro Vytauto Čarneckio vaikai ir žmona Eleonora. J. Nemeikša mirė 1958 m. gruodžio 12 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Šiuo metu garsus gydytojas yra nepelnytai pamirštas, bet visada liks gyvas už pagalbą dėkingų žmonių atsiminimuose.
