KTU istorija

KTU, kilęs iš 1922 m. vasario 16 d. įkurto Lietuvos universiteto, puoselėja ir tęsia Lietuvos mokslo tradicijas. Kviečiame susipažinti su turtinga, įdomia ir savo reikšmės neprarandančia, ateitį kuriančia Universiteto istorija.

Ištakos (1922–1950)

Kauno technologijos universitetas kilęs iš Lietuvos universiteto, įkurto dar 1922 m. vasario 16 d. Kaune. Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę buvo juntamas didžiulis įvairių krypčių savų specialistų stygius, šią spragą turėjo užpildyti kuriama valstybinė aukštoji mokykla. Lietuviško aukštojo mokslo pradžia Lietuvoje derėtų laikyti dar 1920 m. įvairių profesijų inteligentų iniciatyva Kaune įsteigtus Aukštuosius kursus. 1922 m. vasario 16 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu šių kursų pagrindu buvo įsteigtas Lietuvos universitetas. Pirmuoju jo rektoriumi tapo dr. Jonas Šimkus. 1930 m. Lietuvos Vyriausybė Universitetui suteikė Vytauto Didžiojo vardą. Universitetą sudarė Teologijos-filosofijos, Humanitarinių mokslų, Teisės, Medicinos, Matematikos ir gamtos bei Technikos fakultetai. Iki Antrojo pasaulinio karo Technikos fakultetą sudarė statybos, mechanikos, chemijos ir elektrotechnikos skyriai. Nepriklausomybės laikotarpiu Universitete veikė 148 studentų organizacijos – įvairios veiklos krypties korporacijos bei draugijos. Labai aktyviai šioje veikloje dalyvavo ir Technikos fakulteto studentai, pirmiausia „Plieno“ vyrijos, korporacijų „Neo-Lithuania“ ir „Grandis“, taip pat Studentų technikų draugijos nariai.

Moderni inžinierių rengimo bazė su studijoms ir moksliniam darbui būtinomis laboratorijomis Universitete buvo sukurta 1932 m. Aleksoto kalvoje pastačius Fizikos-chemijos instituto rūmus, projektuotus Universiteto profesoriaus Mykolo Songailos, taip pat Technikos fakulteto laboratorijų pastatą. Tai buvo tik pradžia, liudijusi plačias plėtros užmačias ir valstybės investicijas į aukštąjį mokslą. Okupacijos išvakarėse Universitetas didžiavosi moderniomis laboratorijomis, naujais Medicinos fakulteto rūmais ir fakultetui priklausiusiomis didžiulėmis Universiteto klinikomis – tai neabejotinai didžiausias medicininės paskirties pastatas pastatytas prieškario Lietuvoje, kuris 2008 m. buvo pripažintas kultūros paminklu. 1940 m. pradžioje Teisės, Humanitarinių mokslų, o rudenį – Matematikos-gamtos fakultetai buvo perkelti į Vilniaus universitetą. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą prasidėjo Universiteto naikinimas – Universitetas pavadintas Kauno universitetu, kaip netinkantis sovietinei ideologijai, uždarytas Teologijos-filosofijos fakultetas,  uždarytos beveik visos studentų organizacijos, kai kurie dėstytojai ir studentai suimti.

1941 m. birželio pabaigoje, prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, buvo išreikšta tvirta universiteto bendruomenės pozicija, siekiant atkurti Lietuvos valstybingumą. Nemažai universiteto studentų ir dėstytojų Kaune aktyviai dalyvavo sukilime prieš besitraukiančią okupacinę SSRS kariuomenę. Sukilėliai išgelbėjo beveik 2000 kalinių ir paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą. Laikinoji Lietuvos vyriausybė grąžino universitetui Vytauto Didžiojo vardą, tačiau netrukus ji  buvo okupantų paleista, ir Lietuvą prislėgė sunki okupacijos našta. Nacių administracijos keturis kartus skelbta mobilizacija į SS dalinius Lietuvoje nepavyko, todėl, keršydami už tai, 1943 m. kovo 16 d. naciai suėmė 46 Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų dėstytojus bei studentus, o Vytauto Didžiojo universitete, kaip ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose, studijos buvo nutrauktos. Daugelį universiteto pastatų užėmė vokiečių okupacinė kariuomenė, todėl dėstytojai buvo priversti skaityti paskaitas pusiau slapta savo namuose ar kitose įstaigose.

1944 m. vasarą, artėjant Sovietų Sąjungos kariuomenei, į Vakarus pasitraukė beveik trečdalis akademinės bendruomenės narių. Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą, 1944 m. spalio 23 d. įvyko iškilmingas Universiteto atkūrimo posėdis, o lapkričio 13 d. universitetui buvo patvirtintas Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto vardas. Tačiau okupantams nepatiko universitete tvyrojusi tautiškumo ir laisvės dvasia. 1950 m. rudenį, siekdama sunaikinti tautinės kultūros židinį, SSRS aukštojo mokslo ministerija nutarė reorganizuoti universitetą į Kauno politechnikos institutą, o jo Medicinos fakultetą – į Kauno medicinos institutą.

 

Kauno politechnikos institutas (1951–1990)

1950 m. po dešimtmetį trukusio sudėtingo ir painaus laikotarpio, pažymėto Universiteto pavadinimų kaita, fakultetų uždarymu ir perkėlimu, Kauno valstybinis universitetas galiausiai buvo reorganizuotas. Prieškario Universiteto likučiai Kaune tapo atskirais Kauno politechnikos (KPI) ir Kauno medicinos (KMI) institutais. Politechnikos institutą sudarė penki iš Universiteto paveldėti techniniai fakultetai: Architektūros, Cheminės technologijos, Elektrotechnikos, Mechanikos ir Statybos. Institutas tapo pirmąja savarankiška aukštąja technikos mokykla, o pirmuoju jos vadovu paskirtas prof. Kazimieras Baršauskas. Šio rektoriaus dėka Politechnikos institutas atsilaikė prieš agresyvią rusinimo ir sovietizavimo politiką. Senąją universitetinę dvasią, tautines bei akademines tradicijas, dėstymą lietuvių kalba okupacijos sąlygomis stengėsi išlaikyti ir puoselėti likusi prieškario akademinė bendruomenė, iš Sibiro grįžę ir institute prieglobstį radę tremtiniai bei jų vaikai.

Instituto pozicijų stiprėjimą XX a. 7-ajame dešimtmetyje liudijo 1960 m. K. Baršausko iniciatyva įkurta probleminė ultragarso laboratorija, išaugusi į mokslo institutą, iki šiol tebevykdantį šimtus mokslinių užsakomųjų darbų, bendradarbiaujantį su Lietuvos ir užsienio užsakovais. Žymaus Lietuvos mokslininko Kazimiero Ragulskio dėka padėti pagrindai vibrotechnikos mokslui – 1963 m. įkurtas pasaulinį pripažinimą pelnęs Vibromechanikos ir vibrotechnikos mokslo centras, laikomas JAV Silicio slėnio atitikmeniu tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Taip pat aktyviai plėtota tekstilės mokslinių tyrimų sritis, rengiami specialistai intensyviai besiplėtojančiai šiai pramonės rūšiai. Šie mokslo centrai ir juose kuriamos technologijos fundamentalųjį mokslą priartino prie realaus gyvenimo ir kasdienybės.

Fizinę instituto plėtrą geriausiai įkūnijo 1961 m. pradėtas statyti akademinis miestelis (dab. Studentų miestelis) su Statybos, Elektronikos, Lengvosios pramonės, Cheminės technologijos fakultetais ir Skaičiavimo centru, bendrabučiais ir kitais pastatais. Taip pat instituto padalinių steigimas Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Klaipėdoje, kurie nepriklausomybės metais išaugo į savarankiškus universitetus.

Pokariu studentija išliko aktyvia visuomenės dalimi, egzistavo įvairaus pobūdžio studentų organizacijos, sporto, technikos, žygeivių ir kraštotyros klubai, gilias tradicijas turintys meno kolektyvai. Dalis jų slapta puoselėjo tautines tradicijas, įsitraukė į įvairias pogrindines organizacijas, domėjosi nutylima arba draudžiama prieškario istorija, dalijosi pasakojimais ir prisiminimais. Aktyviausiai ši akademinės bendruomenės dalis pasireiškė atgimimo metais, dalyvaudama įvairiose patriotinėse iniciatyvose, organizacijose. Kauno politechnikos instituto bendruomenė prisidėjo prie okupacijos metais sunaikintų paminklų atstatymo, Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo. 1989 m. įsteigta eksperimentinė vidurinė mokykla (dab. KTU gimnazija) – pirmoji universitetinė mokykla, skirta gabiems moksleiviams ugdyti, šiandien laikoma viena geriausių vidurinio ugdymo įstaigų Lietuvoje. 1990 m. Kovo 11-osios akto signatarais tapo ir keturi instituto bendruomenės nariai: prof. Vytautas Paliūnas, doc. Povilas Varanauskas ir Antanas Karoblis, lektorius Algirdas Vaclovas Patackas.

Kauno technologijos universitetas (nuo 1990 m.)

1990 m. spalio 31 d. Kauno politechnikos institutas pavadintas Kauno technologijos universitetu. 1991 m. sausio 13 d. KTU Radioelektronikos fakulteto studentai Virginijus Druskis ir Rimantas Juknevičius žuvo Vilniuje, prie Televizijos bokšto, gindami Lietuvos nepriklausomybę. 1991 m. kovo 27 d. buvo patvirtintas Universiteto statutas. Atgavęs universitetinį statusą Universitetas pasuko sparčiu studijų bei mokslo reformos keliu. Siekiama, kad Universiteto veikla atitiktų Didžiosios Europos universitetų chartijos, UNESCO ir Europos Sąjungos nuostatas.

Įdiegta ir toliau tobulinama vakarietiškos struktūros lanksti modulinė-kreditinė studijų sistema, akcentuojanti mokslo ir studijų vienovę, platų fundamentinį išsilavinimą, liberalias studijų programas ir savarankišką darbą.

Universitetas yra prisijungęs prie įvairių tarptautinių mokslo organizacijų, mokymo draugijų ir yra jų narys. Nuo 2009 m. Kauno technologijos universiteto diplomai pripažįstami visoje Europoje, todėl absolventams lengviau įsidarbinti ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje. 2011 m. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre įregistruota nauja Kauno technologijos universiteto teisinė forma – viešoji įstaiga.

2014 m. Studentų miestelyje atidarytas pasaulinio lygio Nacionalinis atviros prieigos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) centras, kuriame plėtojamos Lietuvos ūkiui svarbios darniosios chemijos, mechatronikos, energetikos, informacinės ir komunikacinės technologijos, bei Technologinio verslo inkubatorius. Universitetas siekia, kad mokslas neapsiribotų vien moksline veikla, o būtų taikomas realiame gyvenime, versle, pramonėje.

Rektoriai

Lietuvos universitetas (1922–1930)

Jonas Šimkus (rektorius 1922–1923 m.)

Gyveno 1873–1944 m. Profesorius, chemikas. Aktyvus visuomenės ir valstybės veikėjas: 1918–1919 m. prekybos ir pramonės ministras, 1921–1922 m. krašto apsaugos ministras.

Vincas Čepinskis (rektorius 1923–1924 m.)

Gyveno 1871–1940 m. Profesorius, fizikas-chemikas. Valstybės veikėjas: Steigiamojo Seimo narys, 1926 m. birželio–gruodžio mėn. švietimo ministras.

Pranciškus Būčys (rektorius 1924–1925 m.)

Gyveno 1872–1951 m. Lietuvos Rytų apeigų vyskupas, teologas, marijonas, Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, teologijos daktaras.

Petras Avižonis (rektorius 1925–1926 m.)

Gyveno 1875–1939 m. Profesorius, gydytojas oftalmologas. Universiteto akių ligų katedros vedėjas, akių ligų klinikos organizatorius.

Mykolas Biržiška (rektorius 1926–1927 m.)

Gyveno 1882–1962 m. Profesorius, lietuvių literatūros istorikas. Valstybės veikėjas: Nepriklausomybės akto signataras, 1918–1919 m. švietimo ministras. 1939–1944 m. atkurtojo Vilniaus universiteto rektorius.

Mykolas Romeris (rektorius 1927–1928 m.)

Gyveno 1880–1945 m. Profesorius, teisininkas, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas ir tyrinėtojas. Aktyvus valstybės veikėjas, atstovavo Lietuvai Hagos tribunole nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto, kuri buvo išnagrinėta Lietuvos naudai.

Pranas Jodelė (rektorius 1928–1929 m.)

Gyveno 1871–1955 m. Profesorius, žymus Lietuvos chemikas technologas. Daug dirbo tirdamas statyboms tinkamų žaliavų išteklius Lietuvoje, daug prisidėjo prie Medicinos fakulteto, Fizikos-Chemijos instituto rūmų ir Universiteto klinikų statybų.

Vytauto Didžiojo universitetas (1930–1940)

Vincas Čepinskis (rektorius 1929–1933 m.)

Gyveno 1871–1940 m. Profesorius, fizikas-chemikas. Valstybės veikėjas: Steigiamojo Seimo narys, 1926 m. birželio–gruodžio mėn. švietimo ministras.

Mykolas Romeris (rektorius 1933–1939 m.)

Gyveno 1880–1945 m. Profesorius, teisininkas, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas ir tyrinėtojas. Aktyvus valstybės veikėjas, atstovavo Lietuvai Hagos tribunole nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto, kuri buvo išnagrinėta Lietuvos naudai.

Stasys Šalkauskis (rektorius 1939–1940 m.)

Gyveno 1886–1941 m. Profesorius, Lietuvos filosofas, pedagogas, paskutinysis Vytauto Didžiojo universiteto rektorius. Lietuvos katalikų mokslo akademijos steigimo iniciatorius. 1927–1930 m. „Ateitininkų“ federacijos vadovas ir jos ideologas.

Kauno universitetas (1940–1941)

Antanas Purėnas (rektorius 1940–1941 m.)

Gyveno 1881–1962 m. Profesorius, chemikas organikas. Chemijos katedros Lietuvos universitete steigėjas.

Vytauto Didžiojo universitetas (1941–1943)

Julijonas Gravrogkas (rektorius 1941–1944 m.)

Gyveno 1885–1968 m. Profesorius, inžinierius-mechanikas. 1920 m. suorganizavo Technikos mokyklą Vilniuje, kuri po Vilniaus okupacijos buvo perkelta į Kauną. Jos vadovas iki 1940 m.

Kauno valstybinis Vytauto Didžiojo universitetas (1944–1950)

Antanas Purėnas (rektorius 1944–1946 m.)

Gyveno 1881–1962 m. Profesorius, chemikas organikas. Chemijos katedros Lietuvos universitete steigėjas.

Juozas Kupčinskas (rektorius 1947–1950 m.)

Gyveno 1906–1971 m. Profesorius, gydytojas terapeutas. Atrado reumato gydymo ir tuberkuliozės diagnostikos būdų, sukūrė reumatologų mokyklą.

 

Kauno politechnikos institutas (1951–1990)

Kazimieras Baršauskas (rektorius 1950–1964 m.)

Gyveno 1904–1964 m. Profesorius, fizikas. Vienas iš Kauno politechnikos instituto įkūrėjų ir pirmasis jo vadovas. Daug prisidėjo prie lietuvių inžinierių rengimo ir lietuviškos techninės inteligentijos ugdymo.

Marijonas Martynaitis (rektorius 1964–1983 m.)

Gyveno 1922–2009 m. Profesorius, inžinierius technologas. Svarbiausia mokslo darbų sritis – statybos rišamųjų medžiagų technologija. Taip pat domėjosi aukštojo mokslo istorija ir šių mokyklų darbo metodika.

Vladislavas Domarkas (rektorius 1983–1990 m.)

Gyveno 1939–2016 m. Profesorius, inžinierius radiotechnikas. Svarbiausi mokslo darbai skirti ultragarsiniams ir pjezoelektriniams matavimo keitikliams. Daugiau kaip 40 išradimų autorius. 1994–1996 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras.

Kauno technologijos universitetas (nuo 1990 m.)

Vladislavas Domarkas (rektorius 1990–1992 m.)

Gyveno 1939–2016 m. Profesorius, inžinierius radiotechnikas. Svarbiausi mokslo darbai skirti ultragarsiniams ir pjezoelektriniams matavimo keitikliams. Daugiau kaip 40 išradimų autorius. 1994–1996 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras.

Kęstutis Kriščiūnas (rektorius 1992–2000 m.)

Gimė 1944 m. Profesorius, inžinierius elektromechanikas ir ekonomistas. Svarbiausios mokslo sritys – automatinio valdymo sistemos, techninė kibernetika, aukštojo mokslo vadyba, žinių ekonomika. Daugiau kaip 50 išradimų autorius.

Ramutis Bansevičius (rektorius 2000–2007 m.)

Gimė 1939 m. Profesorius, inžinierius mechanikas. 1963–1983 m. Kauno politechnikos instituto mokslinio centro „Vibrotechnika“ darbuotojas. Mokslo tyrimų sritis – precizinės sistemos ir jų dinamika.

Raimundas Šiaučiūnas (rektorius 2007–2011 m.)

Gimė 1960 m. Profesorius, inžinierius chemikas. 2002–2007 m. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentas.

Petras Baršauskas (rektorius nuo 2011 m.)

Gimė 1953 m. Profesorius, inžinierius energetikas, habilituotas socialinių mokslų daktaras. 2016 m. perrinktas antrai kadencijai. Dalyvauja visuomeninėje veikloje, domisi aukštojo mokslo politika, aktyviai prisideda prie jos formavimo.

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku