Jie kūrė Lietuvos universitetą

Jie kūrė Lietuvos universitetą

Vasario 16-oji yra ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo, bet ir nacionalinio aukštojo mokslo įkūrimo diena. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybės aktą, Lietuvoje nebuvo nė vienos aukštosios mokyklos. Vilniaus universitetas buvo uždarytas po 1831 m. sukilimo – 1832 m. 1918 m. gruodžio 15 d. Lietuvos taryba patvirtino Vilniaus universiteto statutą ir ruošėsi jį atidaryti, tačiau nespėjo – į Lietuvą pradėjo veržtis Sovietų Rusijos kariuomenė. Lietuvos Tarybai ir vyriausybei teko evakuotis į Kauną, kuris tapo laikinąja sostine. 1922 m. vasario 16 d. Aukštųjų kursų pagrindu Kaune buvo įkurtas valstybinis Lietuvos universitetas. Dauguma Universiteto dėstytojų neturėjo apgintų disertacijų, tačiau buvo daugelio mokslo šakų pradininkai išsivadavusioje iš ilgametės okupacijos Lietuvoje. Jie kūrė įvairių mokslo šakų lietuvišką terminiją, rengė žodynus ir vadovėlius, ruošė universiteto studijų ir mokyklų programas. Jų dėka lietuvių kalba tapo mokslo kalba.

Šiais metais jubiliejai sukanka Lietuvos universiteto kūrėjams, profesoriams ir rektoriams Pranui Jodelei, Antanui Purėnui ir Vincui Čepinskiui, todėl Lietuvos nepriklausomybės dieną KTU muziejus kviečia prisiminti žmones, savo gyvenimą pašventusius Lietuvos aukštajam mokslui. Virtualioje parodoje „Jie kūrė Lietuvos universitetą“ panaudoti dokumentai iš KTU archyvo ir muziejaus, fotonuotraukos iš KTU muziejaus, bibliotekos ir privačių archyvų. Parodą parengė muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė.

Prof. Pranas Jodelė

Vasario 13-ąją sukanka 150 metų, kai gimė inžinierius technologas, Lietuvos universiteto rektorius, pirmasis Technikos fakulteto dekanas prof. Pranas Jodelė. 1904 m. jis baigė Kijevo politechnikos institutą ir gavo inžinieriaus technologo diplomą. 1908 m. jis stažavosi Vokietijoje, Šveicarijoje, o 1909 m. išrinktas Kijevo politechnikos instituto docentu. P. Jodelė dėstė statybos medžiagų technologiją. 1912 m. išrinktas ekstraordinariniu profesoriumi, pradėjo rašyti disertaciją, tačiau nebaigė, nes 1913 m., atsisakęs profesūros, grįžo į Lietuvą, kur suprojektavo ir vadovavo pirmojo Lietuvoje Valkininkų cemento fabriko statybai (sugriauto per I Pasaulinį karą).

1921–1922 m. jis buvo Aukštųjų kursų lektorius, 1922–1927 m. – pirmasis Technikos fakulteto dekanas, įkūrė ir vadovavo Statybos ir statybinių medžiagų katedrai. Prof. Pranui Jodelei ne kartą Seime ir Vyriausybėje teko įrodinėti Technikos fakulteto reikalingumą Lietuvai ir kovoti, kad jis nebūtų uždarytas. 1938 m. interviu „Lietuvos aidui“ jis sakė: „Aš oponavau, kad tokia pažiūra į pritaikomųjų mokslų fakultetus buvo tik viduramžiais, kai universitetuose buvo studijuojama tik filosofija ir teologija, o dabar daugelio kraštų universitetuose yra ir technikos mokslų universitetuose.“ 1927 m. prof. P. Jodelė paskelbė cemento kietėjimo teoriją. 1927–1928 m. ir 1932–1940 m. buvo Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto prorektorius, 1928–1929 m. – rektorius. P. Jodelė suorganizavo Lietuvos mineralinių žaliavų tyrimą, buvo Energijos komiteto žemės turtams tirti komisijos pirmininkas, taip pat Technikos draugijos pirmininkas, nuo 1924 m. – Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos vadovas. 1936 m. paskirtas Žemės turtų tyrimo komisijos pirmininku. Jo pastangomis 1938 m. pradėtas statyti (per II Pasaulinį karą sugriautas) Skirsnemunės cemento fabrikas, be to, jis vadovavo Karpėnų klinčių telkinių tyrimams, kuriais pasinaudojus po II Pasaulinio karo buvo pastatyta Naujosios Akmenės cemento gamykla.

1940 m. išėjo į pensiją, tačiau netrukus buvo pakviestas ir iki 1941 m. vadovavo Statybos medžiagų pramonės tresto laboratorijai. 1944 m., būdamas 73 metų amžiaus, prof. P. Jodelė vėl įsitraukė į mokslinį ir pedagoginį darbą. 1945 m. jam suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1947–1949 m. jis buvo Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto Neorganinės technologijos katedros vedėjas. Profesorius mirė 1955 metų gruodžio 8 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Prof. Antanas Purėnas

Vasario 16-ąją sukanka 140 metų kai gimė Lietuvos organinės chemijos pradininkas, kultūros, visuomenės ir politikos veikėjas, Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius, prorektorius, 1940-1941 ir 1944–1947 m. rektorius Antanas Purėnas.

1902 m. A. Purėnas įstojo į Jurjevo (dabar – Tartu) universiteto Matematikos-gamtos fakulteto chemijos skyrių, 1904 m. rudenį persikėlė į Sankt Peterburgo universiteto Matematikos-gamtos fakulteto chemijos skyrių. Baigęs universitetą, 1910–1918 m. A. Purėnas mokytojavo Nevos draugijos komercinėje mokykloje. Taip pat jis organizavo bendrojo lavinimo kursus lietuviams karo pabėgėliams, 1915–1917 m. buvo jų vedėjas. 1917 m. šiuos kursus pertvarkius į Lietuvių gimnaziją A. Purėnas iki 1918 m. buvo jos direktorius, 1916–1918 m. buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komiteto narys. 1918 m. su žmona Liuda Vienožinskaite Purėniene grįžo į Lietuvą.

1919–1921 m. A. Purėnas buvo Rokiškio gimnazijos direktorius. 1920 m. buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu, priklausė Socialdemokratų frakcijai, tačiau 1920 m. spalio 13 d. mandato atsisakė, tačiau iki 1936 m. priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai. 1921–1922 m. jis dėstė organinę chemiją Aukštuosiuose kursuose, 1922–1940 m. – buvo Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius, prorektorius. A. Purėnas redagavo Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto mokslo darbus, „VDU žinias“, žurnalus „Mintis“ ir „Kultūra“, kartu su kitais leido žurnalą „Mokykla ir visuomenė“, bendradarbiavo „Naujojoje gadynėje“, „Vilniaus žiniose“, „Kosmose“, „Lietuviškojoje enciklopedijoje“, Lietuvos socialdemokratų partijos spaudoje.

1940 m. okupacinės sovietų valdžios buvo paskirtas Kauno universiteto rektoriumi. 1941 m. vasarą buvo suimtas gestapo, tačiau žmonos ir generolo Stasio Raštikio dėka buvo išvaduotas. 1944–1947 m. sovietų valdžios paskirtas Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi, tačiau NKVD buvo laikytas nepatikimu, kadangi rėmė grįžtančius tremtinius. Nuo 1951 m., kai universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą, iki 1962 m. rugsėjo 1 d. buvo Organinės chemijos katedros vedėjas, vėliau – iki mirties – profesorius, Lietuvos SSR Mokslų akademijos akademikas.

Vincas Čepinskis

Gegužės 3 d. sukanka 150 metų kai gimė fizikos ir fizikinės chemijos pradininkas Lietuvoje, Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius, rektorius, Steigiamojo Seimo ir Pirmojo Seimo narys, švietimo ministras Vincas Čepinskis. 1894  m. baigęs Sankt Peterburgo universiteto Matematikos ir gamtos fakultetą, įgijo fiziko-chemiko specialybę. Pusantrų metų jis dirbo Rusijos matų ir saikų rūmuose D. Mendelejevo laborantu, 1897–1900 m. gilino studijas ir dirbo mokslinį darbą Ciuricho politechnikos institute. Nuo 1902 m. V. Čepinskis dėstė Liepojos komercijos mokykloje, 1904–1915 m. buvo jos direktorius. I pasaulinio karo pradžioje su mokykla evakavosi į Rusiją. 1915–1916 m. jis dirbo Maskvos susisiekimo instituto laboratorijoje, 1916–1918 m. dėstė Lutugino liaudies universitete Sankt Peterburge, mokytojavo Ugličo realinėje mokykloje ir moterų gimnazijoje. Grįžęs į Lietuvą 1918 m. paskirtas Švietimo ministerijos Aukštųjų mokyklų skyriaus vedėju. 1919 m. V. Čepinskis buvo Lietuvos vyriausybės atstovas Londone. 1920–1922 m. dėstė fiziką Aukštuosiuose kursuose Kaune. 1920–1923 m. buvo Steigiamojo ir Pirmojo Seimo nariu, priklausė Socialdemokratų frakcijai. 1922–1936 m. buvo Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius, Fizikos, vėliau – Fizinės chemijos katedros vedėjas, prorektorius, rektorius (1923–1924 m. ir 1929–1933 m.), garbės profesorius (1937 m.). 1926 m. Mykolo Sleževičiaus vyriausybėje V. Čepinskis buvo švietimo ministras. Universitete jis įkūrė ir išplėtojo Eksperimentinės fizikos ir Fizikinės chemijos katedras, parašė pirmuosius lietuviškus vadovėlius „Fizikos paskaitos“, „Fizinė chemija“, monografijas „Elektroninė valentingumo teorija“ ir „Branduolio chemija“. 1931 m. per imatrikuliacijos aktą rektorius prof. V. Čepinskis pasakė: „Svarbiausias žmogaus uždavinys – siekti ne asmeniškų tikslų, o stengtis suprasti amžinasties dalykus, suprasti savo padėtį ir savo reikšmę pasaulyje…“

KTU Muziejus dėkoja KTU archyvui, bibliotekai, Birutei Labanauskaitei Mackevičienei ir prof. Romualdui Baltrušiui už parodai suteiktas dokumentų ir fotografijų kopijas.