Maištingasis grafas. Prof. Antanui Gravrogkui – 140

2020 m. gegužės 18 d. sukanka 140 metų, kai gimė grafas, inžinierius, šaulys, Kauno burmistras, profesorius Antanas Julijonas Gravrogkas. Šia proga KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė parengė virtualią parodą, kuri padės pažinti šią nepaprastą asmenybę, aktyviai dalyvavusią Lietuvos valstybės kūrime ir jos nepriklausomybės gynime. Parodą sudaro 3 dalys, atspindinčios skirtingus prof. A. Gravrogko gyvenimo laikotarpius. Pirmoji dalis „Kilmė, šeima, studijos“ atskleidžia jo aristokratišką kilmę, parodo tėvų šeimą, studijų laikotarpį ir darbinę veiklą iki grįžimo į Lietuvą. Antroji dalis „Šaulys, dėstytojas, burmistras“ supažindina su A. Gravrogko veikla ir pasiekimais nepriklausomoje Lietuvoje. Trečioji dalis „Okupuotoje Lietuvoje“ atskleidžia sudėtingą profesoriaus gyvenimą okupuotoje Lietuvoje. Parodoje panaudotos nuotraukos ir dokumentai iš KTU muziejaus ir archyvo bei Gravrogkų šeimos archyvo. KTU muziejus nuoširdžiai dėkoja A. Gravrogko vaikaičiui Anton von Gravrock už dokumentų ir fotografijų kopijas iš šeimos archyvo.

Kilmė, šeima, studijos

Antanas Julijonas Gravrogkas gimė 1880 m. gegužės 18 d. Šeduvoje grafo Kristupo Juozapo Karolio Gravrogko ir baronaitės Julijonos Goes šeimoje. Jo protėviai nuo XI a. valdė žemes Vokietijos teritorijoje (keletas jiems priklausiusių pilių išliko iki šių dienų). XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje A. Gravrogko protėviai valdė beveik visą šiaurės Lietuvą, tačiau vėliau nusigyveno ir sulenkėjo. A. Gravrogko tėvas turėjo 20 ha žemės Lieporų dvare, paskui kaip samdomas tarnautojas dirbo ir gyveno Telšiuose, vėliau – Šiauliuose. A. Gravrogkas mokėsi Telšių mokykloje, vėliau – Mintaujos ir Šiaulių gimnazijose. Jau gimnazijoje Antanas dalyvavo slaptame lietuvių ratelyje, skaitė ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1900 m. įstojo į Peterburgo universiteto Matematikos fakultetą, tačiau 1901 m. pavasarį už dalyvavimą studentų demonstracijoje ir riaušėse buvo pašalintas. Jau tada pasireiškė maištingas jaunojo grafo charakteris. Grįžęs į Lieporus pas tėvą padėjo jam ūkininkauti, ir, pasiruošęs stojamiesiems egzaminams, 1902 m. įstojo į Peterburgo technologijos instituto Mechanikos skyrių. 1905 m. sausio 9 d. dėl nesėkmių japonų-rusų kare Peterburge įvyko didžiulė demonstracija, kurią malšinant A. Gravrogkas buvo sužeistas kazoko kardu į pirštą. Dėl neramumų institutas buvo uždarytas, tačiau Antanas liko Peterburge, kur dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, skaitė paskaitas lietuviams darbininkams. 1905 m. gruodį jis dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, vėliau – platino jo nutarimus. Kriaunų miestelyje kartu su bendraminčiais sudarė ginkluotą būrį, nušalino caro valdžios paskirtą mokytoją ir pats ėmė mokytojauti. Darė viešus mitingus Obelių ir Kamajų turgavietėse, valsčiaus susirinkimus. Žmonių buvo vadinamas Neznaika. Atvykęs į tėvo dvarą buvo suimtas caro žandarų, bet už kyšį netrukus paleistas. 1906 m. bendradarbiavo socialdemokratų leidžiamuose laikraščiuose Vilniuje. 1910 m. baigęs Peterburgo technologijos institutą, jis vedė bajoraitę Stefaniją Gruzdytę ir apsigyveno Jekaterinoslave, kur dirbo malūnų statybos, vėliau – metalurgijos srityse. 1916 m. persikėlė į Smolenską, kur dirbo čia perkelto lietuvių fabriko „Vilija“ vyriausiuoju inžinieriumi ir dalyvavo lietuvių tremtiniams šelpti komiteto veikloje.

Antanas Gravrogkas (1890–1958) – inžinierius mechanikas, Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto docentas, Lietuvos šaulių sąjungos vicepirmininkas, vienas iš Klaipėdos sukilimo organizatorių, Kauno burmistras, Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto (vėliau – Kauno politechnikos instituto) profesorius, docentas. (Originalas – KTU muziejuje)

Giminės herbai: kairėje –1315 m. herbas Reino krašte, dešinėje – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Gravrogkų herbas.

Gravrogkų giminės kilmės medis iki 1697 m. (Originalas – Gravrogkų archyve)

Gravrogkų protėvių antkapiai Vokietijoje: kairėje – Christoff von Graurod antkapis, 1666 m., dešinėje – Melchior von Graurod atkapio fragmentas, 1578 m.

Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojai ir moksleiviai apie 1899 m. Paskutinėje eilėje (iš kairės): 5-asis – Antanas Gravrogkas, 8-asis – Konstantinas Šakenis. (Gravrogkų archyvo nuotr.)

Antano Julijono Gravrogko portretai: kairėje – Šiaulių gimnazijos gimnazistas, dešinėje – Peterburgo technologijos instituto studentas. (Gravrogkų archyvo nuotr.)

Gravrogkų šeima Skapiškio dvare, 1902 m. Centre – tėvas Kristupas, šalia – sūnus Antanas su Peterburgo universiteto studento uniforma. (Gravrogkų archyvo nuotr.)

LDK kanclerio Korybuto Wiśniowieckio raštas, įteiktas grafui Krzystofui Wladyslawui Grawrogkui, 1733 m. (Originalas – LMA Vrublevskių bibliotekoje)

Gravrogkų protėvių valdytos pilys Vokietijoje: kairėje – Hohenšteino pilis, valdyta XV–XVII a. , dešinėje – Mantabauro pilis, valdyta XV–XVI a.

Carinės Rusijos Heraldikos departamento liudijimas apie aristokratišką kilmę, išduotas Antanui Julijonui Gravrogkui 1899 m.

Gravrogkų šeima, 1908 m. Antroje eilėje iš kairės – Julijonas Gravrogkas, antroje eilėje iš dešinės – Antanas Gravrogkas. (Gravrogkų archyvo nuotr.)

Liudijimas apie Peterburgo technologijos instituto studento A. Gravrogko praktiką statant malūną Orenburge, 1910 m. (Originalas – KTU archyve)

Peterburgo technologijos instituto studentai lietuviai, 1910 m. Iš kairės: T. Šulcas, J. Čiurlys, M. Juška, A. Gravrogkas, K. Šakenis, J. Gravrogkas. (Gravrogkų archyvo nuotr.)

Jekaterinoslavo metalurgijos fabriko liudijimas, kad inžinierius A. Gravrogkas 1912–1914 m. vadovavo šio fabriko Mechanikos cechui, 1916 m. (Originalas – KTU archyve)

Bendrovės „Vilija“ liudijimas apie tai, kad A. Gravrogkas 1916–1919 m. buvo šios bendrovės techninis vadovas, 1919 m. (Originalas – KTU archyve)

Šaulys, dėstytojas, burmistras

1920 m. A. Gravrogkas grįžo į Lietuvą ir buvo sulaikytas Lietuvos žvalgybos, nes vežė Vinco Mickevičiaus Kapsuko perduotą komunistinės literatūros ryšulį. Užtartas premjero Ernesto Galvanausko, išvengė nemalonumų ir įsidarbino siaurųjų geležinkelių dirbtuvių viršininku, vėliau tapo siaurųjų geležinkelių direktoriumi. 1921 m. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, buvo išrinktas į centro valdybą, kurį laiką buvo „Trimito“ redaktoriumi. Sūnus Vytautas Kristupas pasakojo, kad jo tėvas A. Gravrogkas prisipažino 1922 m. lapkričio 25 d. dalyvavęs organizuojant pasikėsinimą į E. Galvanauską, siekdamas, kad Lietuvos Vyriausybė nepriimtų Hymanso (t. y. konfederacijos su Lenkija) projekto. Pasikėsinimas nebuvo išaiškintas, tačiau prisidėjo, kad šis projektas būtų atmestas. 1923 m. sausį A. Gravrogkas buvo vienas iš Klaipėdos sukilimo organizatorių, kaip eilinis rikiuotės šaulys dalyvavo sukilime ir buvo apdovanotas Klaipėdos išvadavimo sidabriniu skydu, kurį jis labai vertino ir prilygino giminės herbams. Statydamas namą, jis paprašė, kad šio ženklo bareljefas būtų įkomponuotas centre virš paradinių durų, o jo šonuose – giminės herbai. 1923 m. vasario 2 d. A. Gravrogkas pradėjo dėstyti mechaninę technologiją Lietuvos universiteto Technikos fakultete. Tuo pačiu metu jis dėstė ir Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, kuriai vadovavo jo brolis Julijonas Gravrogkas, o 1925–1927 m. dėstė Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.

Būdamas „Trimito“ redaktorius, A. Gravrogkas kovojo, kad Šaulių sąjunga liktų visuomenine organizacija ir netaptų valdžios įrankiu, todėl, ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui įsakius, buvo atleistas iš redaktoriaus pareigų, uždrausta spausdinti jo straipsnius šiame leidinyje. 1932 m. vasario 1 d. A. Gravrogkas išrinktas Kauno miesto burmistru, tačiau 1933 m. gruodžio 20 d. jis buvo atleistas. Priežastys, kaip jis rašė 1940 m. autobiografijoje, buvo bylos iškėlimas elektros bendrovei, Vileišio aikštėje pastatyti 32 butai darbininkams ir atsisakymas atleisti Socialinio skyriaus vedėją Petrą Rusecką, susikivirčijusį su Jadvyga Tūbeliene. Būdamas burmistru, jis nemokamai dėstė Vytauto Didžiojo universitete, o, netekęs burmistro pareigų, tęsė darbą universitete ir vėl įsidarbino Geležinkelių valdyboje. 1939 m. jam patvirtintas profesoriaus laipsnis.

A. Gravrogkas, L. Vailionis ir V. Čepinskis su Lietuvos universiteto studentais, 1923 m.

A. Gravrogko pareiškimas Aukštųjų kursų tarybai, 1922 m. (Originalas – KTU archyve)

Lietuvos universiteto Technikos fakulteto dekano P. Jodelės kvietimas A. Gravrogkui dėstyti mechaninės technologijos kursą, 1923 m. (Originalas – KTU archyve)

Aukštesniosios technikos mokyklos I laidos vinjetė, 1925 m. (Gravrogkų archyvo nuotr.)

Lietuvos šaulių sąjungos vicepirmininkas A. Gravrogkas (centre) su šaulėmis, 1925 m. (Gravrogkų archyvo nuotr.)

Technikos fakulteto komisijos atsiliepimas apie A. Gravrogko knygą „Medžio technologija“, 1925 m. (Originalas – KTU archyve)

Vytauto Didžiojo komitetas, 1930 m. Pirmoje eilėje iš kairės: komiteto pirmininko pavaduotojas kanauninkas J. Tumas-Vaižgantas, A. Gravrogkas, Valstybės Tarybos pirmininkas S. Šilingas, komiteto pirmininkas – Švietimo ministras K. Šakenis, komiteto pirmininko pavaduotojas – Kauno miesto burmistras J. Vileišis, A. Žmuidzinavičius; antroje eilėje: prof. V. Krėvė-Mickevičius, prof. Z. Žemaitis, prof. M. Biržiška, komiteto sekretorius plk. V. Braziulevičius, plk. A. Birontas, Z. Toliušis, J. Dobkevičius ir reikalų vedėjas P. Žaltauskas. (Gravrogkų archyvo nuotr.)

A. Gravrogkas su žmona Stefanija ir sūnumi Vytautu-Kristupu Palangoje apie 1930 m. (Gravrogkų archyvo nuotr.)

Peterburgo technologijos instituto absolventai inžinieriai T. Šulcas, J. Čiurlys, A. Gravrogkas, K. Šakenis, J. Gravrogkas, apie 1930 m. (Gravrogkų archyvo nuotr.)

Aukštesniosios technikos mokyklos personalas, 1932 m. Iš kairės: 1-asis – S. Kolupaila, stalo gale – direktorius J. Gravrogkas, jo kairėje – K. Vasiliauskas, 5-asis – A. Gravrogkas. (Gravrogkų archyvo nuotr.)

Vidaus reikalų ministerijos pranešimas, kas Kauno miesto burmistrui A. Gravrogkui leidžiama dėstyti Vytauto Didžiojo universitete, 1932 m. (Originalas – KTU archyve)

VDU Technikos fakulteto dekano K. Vasiliausko raštas rektoriui, kad doc. A. Gravrogkas, tapęs Kauno miesto burmistru, dėsto be atlyginimo, 1932 m. (Originalas – KTU archyve)

A. Gravrogko namas Kaune, (Putvinskio g. 70), statytas 1932 m. Architektas E. A. Frykas.

Kauno burmistro A. Gravrogko raštas apie nuveiktus darbus, 1933 m. (Originalas – KTU archyve)

Ministrų kabineto reikalų vedėjo leidimas VDU Technikos fakulteto doc. A. Gravrogkui dirbti Geležinkelių valdyboje vyr. referentu, 1934 m. (Originalas – KTU archyve)

Palangoje su žmona Stefanija ir sūnumi Vytautu-Kristupu, apie 1937 m. (Gravrogkų archyvo nuotr.)

A. Žmuidzinavičius ir A. Gravrogkas kelionėje baidarėmis po Dzūkiją, 1938 m. (Originalas – KTU muziejuje)

Okupuotoje Lietuvoje

Pirmosios sovietų okupacijos metais A. Gravrogkas dirbo universitete. Kadangi buvo kairiųjų pažiūrų, jam pavyko išvengti represijų, tačiau jo namas buvo nacionalizuotas. Nacių okupacijos metais jis tęsė darbą universitete ir Medvilionių dvare kartu su savo giminaičių Daugėlų ir Poliakų šeimomis, gyvenusiomis gretimuose namuose, slėpė žydų tautybės Šiaulių matininką Jokūbą Barilką, už ką 2016 m. (po mirties) buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Po karo jis buvo universiteto Technologijos fakulteto Medžio technologijos katedros vedėjas, profesorius, tačiau 1947 m. pavasarį SSRS Aukščiausiosios atestacinės komisijos sprendimu jam, kadangi nebuvo apgynęs disertacijos, buvo patvirtintas docento laipsnis. 1948 m. kovo 27 d. jis buvo atleistas iš pareigų už praeities anketinių duomenų nuslėpimą, tačiau tikroji priežastis buvo sūnaus suėmimas. Kaltinimams nepasitvirtinus ir sūnų paleidus iš kalėjimo, A. Gravrogkas grįžo dirbti į universitetą. 1950 m. pabaigoje Kauno valstybinis Vytauto Didžiojo universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą, kuriame jis dirbo iki mirties 1958 m. balandžio 1 d. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.