Geofizikos pradininkas: prof. Kaziui Sleževičiui – 130
Šiais metais sukako 130 metų, kai gimė meteorologijos ir geofizikos mokslo ir mokymo pradininkas Lietuvoje, ilgametis Kauno ir Vilniaus universitetų meteorologijos krypties katedrų steigėjas ir vedėjas bei mokslo populiarintojas prof. Kazys Sleževičius. Gimęs bajorų šeimoje, netrukus neteko tėvo, o jo motina Petronėlė Vizgirdaitė-Sleževičienė, padedama giminių, augino tris sūnus. Vyriausias Kazio brolis Mykolas Sleževičius, pasirinkęs advokato profesiją, vėliau tapo Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku ir daug lėmė jauniausio brolio gyvenime. Baigęs Rygos Nikolajaus I gimnaziją, Kazys įstojo į Odesoje veikusį Novorosijsko universitetą, kurį buvo baigęs jo brolis Mykolas. Baigęs Fizikos-matematikos skyrių kartu jis įgijo fizikos-matematikos mokytojo ir meteorologo kvalifikaciją. 1917 m. jis mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, tačiau po spalio perversmo grįžo į Odesą, kur dirbo mokytojų ir dalyvavo Odesos lietuvių visuomeninėje veikloje. Po metų vedė ukrainietę gydytoją Eleną Džigurdą.
1921 m. su žmona grįžo į Lietuvą, buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, kur tarnavo Karo mokslo skyriaus vedėju. Tarnaudamas kariuomenėje dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose, dirbo mokytoju „Saulės“ mokytojų gimnazijoje ir 1922–1926 m. vadovavo Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos gimnazijoje suaugusiems.
1923 m. kaip geofizikos ir meteorologijos specialistas jis pakviestas skaityti paskaitas Lietuvos universitete. Čia jis įrengė Geofizikos kabinetą, vadovavo Meteorologinei komisijai, o studentų praktiniams darbams naudojo Kauno meteorologijos stotį. 1930 m. K. Sleževičiui suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas, o Geofizikos kabinetas perorganizuotas į Geofizikos ir meteorologijos katedrą, kurios vedėju tapo prof. K. Sleževičius. Taip pat jis dalyvavo Meteorologijos biuro organizavime, komisijoje, kuri rengė matematikos ir fizikos programas vidurinėms ir aukštosioms mokykloms. Profesorius atliko du didžiulius unikalius geofizinius (gravimetrijos ir magnetizmo) Lietuvos teritorijos tyrimus. Remiantis jo darbais buvo sudaryti ir paskelbti gravitacinio bei magnetinio lauko žemėlapiai.
1939 m. pabaigoje po sutarties su Sovietų Sąjunga atgavus Vilnių, Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų ir Teisių fakultetai buvo perkelti į Vilniaus universitetą, vėliau numatyta perkelti ir Matematikos-gamtos fakultetą, tačiau jis buvo perkeltas, kai Lietuva jau buvo okupuota. Prof. K. Sleževičius išvyko dirbti į Vilniaus universitetą, o 1941 m. rudenį Vokietijai okupavus Lietuvą, antraeilėse pareigose dirbo ir Vytauto Didžiojo universitete. Karo pabaigoje jo duktė Aldona pasitraukė į Vokietiją, o K. Sleževičius su žmona liko vėl Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje. Po karo profesorius dirbo Vilniaus ir Kauno Vytauto Didžiojo universitetuose. 1952 m. buvo nacionalizuotas jo namas, tai pakirto K. Sleževičiaus sveikatą – 1953 m. sausio 15 d. jį ištiko insultas, pasibaigęs mirtimi.
Profesorius K. Sleževičius buvo aukštos kultūros, taurios ir jautrios širdies žmogus. Santykiuose su aplinkiniais pasižymėjo aukšta tolerancija ir dideliu geranoriškumu visiems, buvo dažnas studentų susirinkimų, vakaronių dalyvis. Pasižymėjo puikiu humoro jausmu, žinojo daug priežodžių ir patarlių, kuriuos dažnai vartojo. Buvo labai stropus, pareigingas, mandagiai reiklus ir ypatingai punktualus. Primindavo, kad yra dvi profesijos, reikalaujančios didelio punktualumo, tai – geležinkelininkas ir meteorologas.
Prof. K. Sleževičiaus jubiliejaus proga KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė parengė parodą, kurioje eksponuojamos nuotraukos ir dokumentai iš KTU muziejaus ir archyvo.
