„Lietuvybė buvo manyje nuo gimimo“. Prof. Steponui Kairiui – 140
„Lietuvybė buvo manyje, rodos, nuo pat gimimo. Lietuvis man buvo – žmogus be priekaištų, kupinas visų įmanomų dorybių, visur taurus, visuomet pasirengęs aukotis tautai, Lietuvai, Tėvynei“, – 1957 metais atsiminimų knygoje „Lietuva budo“ rašė prof. Steponas Kairys – inžinierius, 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, tiekimo ir maitinimo ministras, Steigiamojo, I, II ir III Seimo narys, Kauno miesto savivaldybės Kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėjas, Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto Technikos fakulteto docentas, vėliau – profesorius, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas.
Tai legendinė asmenybė, apie kurios gyvenimą būtų galima sukurti aštraus siužeto meninį filmą. Nuotykiai Steponą Kairį lydi nuo pat gimimo, kai, pakrikštijęs berniuką, kunigas vietoje dvigubos pavardės „Tumasonis-Kairys“ jam įrašė pavardę „Kairys“. Jo senelis buvo kairiarankis, kurio pravardė „prilipo“ vaikams ir vaikaičiams. Galbūt ši kunigo klaida nulėmė berniuko likimą – Steponas Kairys, nepaklusdamas tėvams, atsisakė tapti kunigu ir pasirinko socialdemokratinę pasaulėžiūrą. Maištingos sielos jaunuolis už atsisakymą eiti į cerkvę buvo išmestas iš Šiaulių gimnazijos, o už dalyvavimą studentų demonstracijose du kartus pašalintas iš Peterburgo technologijos instituto, tačiau grįžo studijuoti ir sėkmingai baigė mokslus.
Visą gyvenimą S. Kairys kovojo už Lietuvos nepriklausomybę ir demokratiją. Jis pasižymėjo nepaprastu sąžiningumu – kartu su M. Biržiška jis kategoriškai atsisakė pasiimti žemės sklypus už Nepriklausomybės aktą, taip pat S. Kairys atsisakė ir premijos iš Kauno savivaldybės už vandentiekio ir kanalizacijos ekonomišką ir efektyvų pravedimą. Jo nuomone, Kaunas nėra toks turtingas miestas, kad švaistytųsi pinigais. S. Kairys parengė projektą ir vadovavo Kauno vandentiekio ir kanalizacijos statybai, taip Laikinąją sostinę paversdamas moderniu europietišku miestu.
Nacių okupacijos metais S. Kairys slėpė žydų tautybės mergaitę, o 1943–1945 m. buvo vienas iš antinacinės rezistencijos vadovų – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. 1943 m. jis kartu su kitais Vytauto Didžiojo universiteto Senato nariais keletą dienų buvo kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1944 m. pavasarį, sužinojęs, kad vėl gali būti suimtas, Juozo Kaminsko pavarde mėgino žvejo laiveliu bėgti į Švediją, tačiau buvo sugautas ir įkalintas Liepojos kalėjime. Jis neatskleidė savo tapatybės ir su kitais pabėgėliais atsidūrė Vokietijoje, vėliau – Amerikoje, kur Juozo Kaminsko pavarde gyveno iki mirties.
S.Kairio jubiliejaus proga KTU muziejus surengė parodą, kurioje eksponuojamos nuotraukos ir dokumentai iš KTU muziejaus, archyvo ir bibliotekos bei privačių archyvų. Parodą parengė muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė.
