J. Indriūnas stažuotės metu Drezdeno apylinkėse, 1931 m. (KTU muziejus)

Lietuvos tekstilininkų tėvas. Akademikui Juozui Indriūnui – 130

Sausio 26 d. minime tekstilės technologijos pradininko akademiko Juozo Indriūno (1896–1989) 130-ąsias gimimo metines. 1922 m. pradėjęs mokytis Lietuvos universitete J. Indriūnas įsidarbino laborantu Medžiagų atsparumo katedroje visą gyvenimą paskyrė tekstilės mokslo Lietuvoje kūrimui ir inžinierių tekstilininkų rengimui. Tam jis atidavė net 67 metus – paskutinės jo pareigos – profesorius konsultantas Kauno politechnikos institute. J. Indriūno indėlis rengiant specialistus tekstilės pramonei neįkainojamas, todėl jis pelnytai vadinamas Lietuvos tekstilininkų tėvu. J. Indriūnas taip pat yra lietuviškosios tekstilės techniškosios literatūros ir jos terminų sukūrimo pirmtakas. Šio iškilaus mokslininko jubiliejui KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė surengė virtualią parodą, kurioje lankytojas galės susipažinti su unikaliais J. Indriūno asmens bylos dokumentais, pamatyti gyvenimo ir veiklos fragmentus, užfiksuotus fotografijose, esančiose KTU muziejuje.

Kelias į mokslą

Juozas Indriūnas gimė 1896 m. sausio 26 d. Bajoriškėse (Rokiškio apskrityje). 1908–1912 m. mokėsi Panemunėlio pradinėje mokykloje. 1914 m. baigė Kupiškio dvimetę mokyklą (nepilną progimnaziją). 1914–1915 m. dirbo gumos fabrike „Treugolnaja“ Sank Peterburge valdišku brokuotoju ir lankė privačius kursus, kad įgytų brandos atestatą. 1915–1916 m. mokytojavo Pinevos pradžios mokykloje. Už nelegalios lietuviškos spaudos leidimą bei atsišaukimų platinimą 1916 m. vokiečių okupacinės valdžios buvo suimtas ir iki 1918 m. įkalintas belaisvių stovykloje Griuntalyje, Vokietijoje. 1918–1920 m. dirbo pradžios mokyklos mokytoju Žardeliškėse. 1920 m. buvo laisvasis klausytojas Aukštuosiuose kursuose Kaune. 1921 m. eksternu išlaikė abitūros egzaminus ir 1922 m. buvo priimtas studentu į Lietuvos universitetą Technikos fakultetą. 1929 m. įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją. 1930–1931 m. specializavosi Štutgarto ir Drezdeno aukštosiose technikos mokyklose. Dar būdamas studentu pradėjo dirbti universitete. 1922 m. paskirtas Statybos mechanikos katedros laborantu, kur aktyviai padėjo prof. K. Vasiliauskui kurti medžiagų atsparumo laboratoriją. 1929 m. buvo perkeltas į asistento pareigas, o 1930 m. – į vyr. asistento pareigas. 1930 m. J. Indriūno iniciatyva prie medžiagų atsparumo laboratorijos buvo įkurta tekstilės medžiagų tyrimo laboratorija. 1936 m. apsigynė disertaciją „Vilnų plaukeliai lankstomi pavargsta“. Jam suteiktas inžinerijos daktaro mokslinis laipsnis, o 1937 m. – docento mokslinis vardas. 1937 m. jo iniciatyva Universiteto Fizikos-chemijos instituto rūmuose įrengiama Pluošto technologijos laboratorija. 1941 m. Universitete įsteigiama Tekstilės technologijos katedra ir Juozas Indriūnas paskiriamas katedros vedėju profesoriumi.

J. Indriūno kelią į mokslą liudija į muziejų patekę asmens dokumentai: gana retas Lietuvoje 1920–1921 m. Aukštųjų kursų laisvojo klausytojo pažymėjimas, pirmoji VDU apginta technikos mokslų daktaro disertacija gražiu lietuvišku pavadinimu „Vilnų plaukeliai lankstomi pavargsta“, diplomo nuorašas ir kt. Tarp jų – ypatinga fotografija-atvirlaiškis, padaryta 1918 m. pavasarį Griuntalio belaisvių stovykloje Vokietijoje. Fotografijoje J. Indriūnas nufotografuotas sėdintis ant suolo su belaisvio drabužiais ir klumpėmis su prie suolo pastatytu belaisvio numeriu „56“, rankoje laikantis laikraštį „Lietuvos aidas“. Pavyko nustatyti, kad tai yra 1918 m. kovo 26 d. „Lietuvos aido“ numeris, kuriame išspausdintas straipsnis „Lietuva – nepriklausoma valstybė“. Straipsnyje pranešama, kad kovo 23 d. Lietuvos Tarybos įgaliota delegacija Vokietijos kancleriui įteikė pranešimą apie Lietuvos Tarybos paskelbtą Nepriklausomybės aktą, prašydama pripažinti Lietuvos valstybę. Fotografijos kitoje pusėje – atvirlaiškis, kuriame 1918 m. balandžio 20 d. tėvams ir broliams J. Indriūnas rašo apie du gautus siuntinius ir prašo atsiųsti daugiau siuntinių ir pinigų, kurių jam labai reikia. Atvirlaiškis liudija apie vieną sunkiausių J. Indriūno gyvenimo išbandymų – suėmimą ir kalinimą vokiečių belaisvių stovykloje Pirmojo pasaulinio karo metu. Apie tai jis rašo savo atsiminimuose, išleistuose 1996 metais. 1915 m. rudenį Piniavos kaime prie Panevėžio J. Indriūnas įsteigė lietuvišką pradinę mokyklą, prie jos – kursus suaugusiems ir chorą, organizuodavo vaidinimus. Dar būdamas moksleiviu J. Indriūnas įstojo į slaptą socialistinės pakraipos „Aušrininkų“ (nuo žurnalo „Aušrinė“) organizaciją, o mokytojaudamas įsteigė slaptą Pažangiojo aukštaičių jaunimo sąjungos kuopelę, leido laikraštėlį „Liuosas kelias“, leido ir platino atsišaukimus. Už vieną atsišaukimą, raginantį slapstytis nuo įrašymo į okupantų darbo batalionus, 1916 m. gruodį J. Indriūnas buvo suimtas, kalintas kalėjimuose, vėliau – Griuntalio belaisvių stovykloje. Buvo su draugu pabėgęs, bet po trijų parų grąžintas į tą pačią stovyklą. Belaisvių stovykloje gyvendamas pusbadžiu J. Indriūnas įkūrė pradžios mokyklą beraščiams ir mažaraščiams likimo draugams lietuviams. Maisto ir knygų lietuviai belaisviai šiek tiek gaudavo iš Šveicarijoje įkurto Lozanos lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti. Į Lietuvą J. Indriūnas grįžo tik 1918 m. rudenį.

Juozas Indriūnas – Kupiškio dvimetės mokyklos moksleivis, 1913 m. (KTU muziejus)

Už nelegalios lietuviškos spaudos leidimą ir platinimą J. Indriūnas 1916–1918 m. buvo kalintas belaisvių stovykloje Griuntalyje. (KTU muziejus)

Atvirlaiškis namiškiams iš belaisvių stovyklos Griuntalyje, 1918 m. (KTU muziejus)

Aukštųjų kursų Technikos skyriaus laisvojo klausytojo J. Indriūno studijų pažymėjimas, 1920–1921 m. (KTU muziejus)

Brošiūra, skirta Aukštųjų kursų įsteigimui, priklausiusi J. Indriūnui, 1920 m. (KTU muziejus)

Liudijimas, kad J. Indriūnas yra technikos fakulteto laborantas, 1925 m. (KTU archyvas)

J. Indriūno sūnaus Algimanto krikšto liudijimas, išduotas Vytauto bažnyčios rektoriaus kanauninko Juozo Tumo Vaižganto, 1925 m. (KTU archyvas)

Technikos fakulteto dekano prof. K. Vasiliausko raštas apie J. Indriūno paskyrimą vyresniuoju asistentu, 1930 m. (KTU archyvas)

J. Indriūnas darbo kabinete namuose, 1930 m. (KTU muziejus)

J. Indriūnas stažuotėje Drezdene (Vokietija), 1931 m. (KTU muziejus)

J. Indriūno disertacija daktaro laipsniu gauti „Vilnų plaukeliai lankstomi pavargsta“, apginta 1936 m. (KTU muziejus)

J. Indriūno daktaro diplomo kopija, 1936 m. (KTU muziejus)

J. Indriūnas, apgynęs daktaro disertaciją, 1936 m. (KTU muziejus)

Technikos fakulteto dekano S. Grinkevičiaus raštas apie privatdocento titulo suteikimą J. Indriūnui, 1936 m. (KTU archyvas)

VDU docento, inžinerijos daktaro J. Indriūno vizitinė kortelė (KTU muziejus)

J. Indriūnas Medžiagų atsparumo laboratorijoje Fizikos-chemijos rūmuose Aleksote, 1936 m. (KTU muziejus)

Išrašas iš Technikos fakulteto tarybos posėdžio protokolo apie J. Indriūno paskyrimą naujai įkurtos Puošto technologijos laboratorijos vedėju, 1936 m. (KTU archyvas)

J. Indriūnas prie savo suprojektuoto ir baigiamo statyti kamino „Drobės“ fabriko katilinei, 1938 m. (KTU muziejus)

J. Indriūno iškilmingas pasižadėjimas, 1939 m. (KTU archyvas)

J. Indriūno asmeniniai daiktai KTU muziejaus ekspozicijoje „Laikas ir žmonės“ fragmentas. (J. Klėmano nuotr.)

Pedagoginė ir mokslinė veikla okupacijų metais

1941–1962 m. J. Indriūnas buvo Kauno universiteto (nuo 1951-01-01 – Kauno politechnikos instituto) Tekstilės technologijos, 1962–1975 m. – Pluoštinių medžiagų katedros vedėjas, 1948–1953 m. dar ir Fizikos ir technikos instituto direktorius. 1944–1947 m. Technologijos fakulteto dekanas. 1946 m. Lietuvos SSR Mokslų akademijos narys korespondentas, nuo 1968 m. – tikrasis narys. Pokariu J. Indriūnas patyrė sovietų ideologinės prievartos persekiojimą. 1947 m. J. Indriūno parašytas vadovėlis „Pluoštinės medžiagos“ okupuotos Lietuvos spaudoje buvo apšauktas „šmeižikiška knyga“, jis buvo priverstas atlikti žeminančią „viešą atgailą“ prieš universiteto tarybą. Kito jo vadovėlio „Tekstilės technologijos pradmenys“, išleisto 1948 m., visas išspausdintas tiražas buvo sunaikintas, nes knygoje nebuvo pakankamai išryškintas „tarybinio mokslo ir technikos pranašumas“. 1962 m. prof. J. Indriūnas įstojo į Komunistų partiją, nes „negalėjęs taikstytis su tuo, kad nagrinėjant kasdienes katedros problemas su instituto vadovybe ar aukštesnėmis instancijomis dažnai sprendimą nulemdavusi partinė priklausomybė“. Tai buvo nelengvas apsisprendimas. Jo mokiniai teigė, kad prof. J. Indriūnas liko itin humaniška ir demokratinė asmenybė. Pasinėręs į pluošto ir audinių pūko patvarumo tyrimus šiai sričiai prof. J. Indriūnas liko ištikimas visą gyvenimą. To rezultatas – mokslo monografija, 74 moksliniai straipsniai. Svarbiausi jo veikalai: „Mechaniniai medžiagų bandymai“ (1930), „Pluoštinės medžiagos“ (1947), „Tekstilės technologijos pradmenys“ (1948), „Audimas“ (1954), „Linų verpimas“ (1959), „Vilnų verpimas“ (1961), „Naujoji vilnų verpimo technika“ (1968), „Vilnos ir cheminio pluošto verpimo technologija ir įrengimai“ (1972). Taip pat jis yra 11 išradimų autorius. Jis sukūrė metodų ir prietaisų pluoštinių medžiagų nuovargiui ir pūkuotumui tirti. Jo vadovaujami 28 jauni mokslininkai apsigynė daktaro disertacijas. Taip KPI buvo sukurtos dvi – pluoštinių medžiagų nuovargio ir pūkinių gaminių tyrimo mokslinės mokyklos. J. Indriūnas taip pat yra lietuviškosios tekstilės techniškosios literatūros ir jos terminų sukūrimo pirmtakas. Už nuopelnus plėtojant mokslą 1965 m. jam suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas, 1966 m. už tekstilės medžiagų mechaninių ir eksploatacinių savybių tyrimus jam (kartu su kitais) paskirta Valstybinė respublikinė premija. Mirė 1989 m. balandžio 15 d., palaidotas Kauno, Petrašiūnų kapinėse.

Juozas Indriūnas (1896–1989) – inžinierius, technikos mokslų habilituotas daktaras, profesorius, akademikas.

Švietimo generalinio tarėjo P. Germanto įsakymas apie J. Indriūno laikiną skyrimą Tekstilės technologijos katedros ekstraordinariniu profesoriumi, 1942 m. liepa (KTU archyvas)

Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto tarybos posėdžio protokolas apie prof. J. Indriūno išrinkimą dekanu, 1944 m. rugsėjis (KTU archyvas)

Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto darbuotojai buvusių Ateitininkų rūmų salėje, 1947 m. I eilėje 6-asis iš kairės – Technologijos fakulteto dekanas prof. J. Indriūnas. (KTU muziejus)

J. Indriūno, Lietuvos SSR Mokslų akademijos nario-korespondento, pažymėjimas, 1946 m. (KTU muziejus)

Lietuvos SSR Mokslų akademijos viceprezidento J. Žiugždos raštas apie J. Indriūno paskyrimą Technikos mokslų instituto direktoriumi, 1948 m. (KTU archyvas)

Kauno politechnikos instituto inžinierių-mechanikų XII laidos 1956–1961 m. vinjetė (KTU muziejus)

KPI rektoriaus prof. K. Baršausko įsakymas apie prof. J. Indriūno paskyrimą Pluoštinių medžiagų katedros vedėju, 1962 m. (KTU archyvas)

Prof. J. Indriūnas su studentais KPI Pluoštinių medžiagų katedros laboratorijoje, 1964 m. (KTU fotoarchyvas)

Prof. J. Indriūno 70-mečio paminėjimas Kauno politechnikos institute,1966 m. (KTU muziejus)

Prof. J. Indriūnas konsultuoja studentus, 1967 m. (KTU muziejus)

J. Indriūno, Lietuvos SSR Mokslų akademijos tikrojo nario, pažymėjimas, 1968 m. (KTU muziejus)

Lietuvos SSR Mokslų akademijos nariai, 1968 m. (J. Indriūnas – 2-asis iš dešinės.) (KTU muziejus)

J. Indriūnas – KPI Pluoštinių medžiagų katedros vedėjas, 1969–1970 m. (KTU muziejus)

KPI delegacija Maskvoje, 1971 m. (R. Žiemio nuotr., KTU fotoarchyvas)

Prof. J. Indriūno pareiškimas KPI rektoriui dėl išėjimo į pensiją, 1975 m. (KTU archyvas)

Prof. J. Indriūno 80-mečio paminėjimas KPI, 1976 m. (KTU muziejus)

J. Indriūnas su katedros bendradarbiais doc. A. Kijausku ir doc. I. Radvilavičiene, 1980 m. (KTU muziejus)

Prof. J. Indriūnas 1980 m. (KTU fotoarchyvas)

Prof. J. Indriūnas su KPI Lengvosios pramonės fakulteto tarybos nariais, 1982 m. (A. Švenčionio nuotr., KTU fotoarchyvas)

J. Indriūno „Atsiminimai“, išleisti KTU leidyklos „Technologija“, 1996 m. (KTU muziejus)

Prof. J. Indriūno 100-mečio paminėjimo dalyviai prie jo mokslinių darbų parodos KTU, 1996 m. (J. Klėmano nuotr., KTU fotoarchyvas)

Prof. J. Indriūno 100-mečio paminėjimo dalyviai prie KTU atidengtos atminimo lentos, 1996 m. (J. Klėmano nuotr., KTU fotoarchyvas)

Šeima ir laisvalaikis

1926 m., būdamas Lietuvos Universiteto Technikos fakulteto studentu, Juozas Indriūnas J. Kraševskio gatvėje suprojektavo dviaukštį 2 butų namą. Buvo pastatytas tik vienas aukštas, kuriame J. Indriūno šeima apsigyveno 1927 m. rudenį. 1930 m. J. Indriūnas namą pardavė ir apsigyveno Linksmadvaryje, Universiteto g. 11. Prof. J. Indriūnas su žmona Anatolija susilaukė 3 vaikų sūnų Algimanto ir Rimgaudo bei dukters Audronės. Jo nepalaužė ankstyvos žmonos ir dukters mirtys. J. Indriūnas mėgo Lietuvos gamtą, puoselėjo savo sodą Aleksote, ne kartą yra pakvietęs katedros kolegas savo automobiliu aplankyti vieną ar kitą Lietuvos kampelį. Nuolat domėjosi aktualijomis, dažnai jį būdavo galima sutikti teatro ar koncertų salėje. Reguliariai mankštinosi, net būdamas garbaus amžiaus vasaromis atostogaudamas Palangoje rytais lengva ristele bėgdavo išilgai paplūdimio. Visada su kolegomis ir studentais buvo atviras, mėgstantis bendrauti ir saikingai pajuokauti. Buvo aršus rūkymo priešininkas, yra pasiūlęs kovos su šiuo žalingu įpročiu būdų.