Dažų chemijos pradininkas Lietuvoje. Prof. Stasiui Kutkevičiui – 100

Prof. Stasiui Kutkevičiui – 100

2025 m. sausio 19 d. Lietuvos chemikui organikui, habilituotam chemijos mokslų daktarui, profesoriui Stasiui Kutkevičiui būtų sukakę 100 metų. Jis buvo dažų chemijos pradininkas Lietuvoje: parengė Dažų chemijos kursą, kurį daugelį metų dėstė cheminės audinių apdailos specialybės studentams, tobulino lietuvišką dažiklių bei pigmentų chemijos terminiją. Nors didžioji jo mokslinės veiklos dalis vyko sovietų okupacijos metais, jis buvo vienas iš Lietuvos mokslininkų, labiausiai cituojamų užsienyje. Jam vadovaujant apgintos 26 daktaro ir viena habilituoto daktaro disertacijos. Profesoriaus išugdyti chemikai sėkmingai dirba Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo, Lietuvos sveikatos mokslų universitetuose bei pramonės įmonėse. Prof. S. Kutkevičiaus mokinių iniciatyva jubiliejaus proga  KTU muziejus parengė virtualią parodą „Dažų chemijos pradininkas Lietuvoje. Prof. Stasiui Kutkevičiui – 100“, kurioje panaudotos fotografijos ir dokumentai iš prof. S. Kutkevičiaus šeimos ir KTU Cheminės technologijos fakulteto dėstytojų archyvų. Parodos autorė – KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė.

Vaikystė ir studijų metai

Prof. S. Kutkevičius gimė 1925 m. sausio 19 d. Trupinėlių kaime Raseinių apskrityje. Jo tėvas visą gyvenimą dirbo miško urėdu. Šeimoje augo šeši berniukai. Stasys buvo trečias vaikas šeimoje. Šeimos namas buvo netoli miško, todėl didžiąją dalį laisvalaikio Stasys leido miške, kaip ir visi berniukai mėgo žaisti futbolą. Šeimos gyvenimas nebuvo lengvas, nes padėjėjų auginti vaikus nebuvo, todėl broliai vienas kitam labai padėjo, o šilti santykiai išliko iki jų gyvenimo pabaigos. 1945 m. S. Kutkevičius baigė Šakių vidurinę mokyklą ir po metų, 1946 m. įstojo į Kauno valstybinį Vytauto Didžiojo universitetą. Studijuodamas kartu su broliais gyveno Kipro Petrausko gatvėje, name Nr. 23, kuriame nuomojo kambarius. Daug dėmesio šeimoje buvo skiriama žinioms, todėl visi broliai baigė aukštuosius mokslus. Stasys Kutkevičius studijų metais pradėjo dirbti dėstytoju Kauno kooperacijos technikume – čia jis 1948–1952 m. dėstė chemiją.

Darbas Kauno politechnikos institute/ Kauno technologijos universitete

1950 m. baigęs universitetą, S. Kutkevičius liko dirbti akademiko Antano Purėno vadovaujamoje Organinės chemijos katedroje. Nuo 1951 m. sausio 1 d. universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą. Iš pradžių S. Kutkevičius dirbo vyresniuoju laborantu, vėliau asistentu, vyresniuoju dėstytoju. 1952 m. išvyko į Maskvą – mokėsi D. Mendelejevo cheminės technologijos instituto aspirantūroje, vadovaujamas žymaus rusų chemiko akad. N. Vorožcovo, parengė ir 1955 m. apgynė disertaciją „Epichlorhidrino sąveikos su aromatiniais aminais produktų tyrimas“. Jam, darbščiam, sėkmingai tyrimus vykdančiam aspirantui, buvo paskirta valstybinė stipendija. Po aspirantūros 1955 m. S. Kutkevičius sugrįžo į KPI, kur dirbo asistentu, vėliau vyresniuoju dėstytoju, o nuo 1958 m. – docentu Organinės chemijos ir technologijos katedroje. Jis buvo puikus pedagogas – daugelį metų skaitė organinės chemijos kursą Cheminės technologijos ir Lengvosios pramonės (dabar Mechanikos inžinerijos ir dizaino) fakultetų studentams. Jis buvo dažų chemijos pradininkas Lietuvoje: parengė Dažų chemijos kursą, kurį daugelį metų dėstė cheminės audinių apdailos specialybės studentams, tobulino lietuvišką dažiklių bei pigmentų chemijos terminiją, rašė straipsnius apie dažančias medžiagas enciklopedijai. Sudėtingiausias dažiklių bei pigmentų formules rašydavo iš atminties, tuo stebindamas klausytojus.

S.Kutkevičius neapsiribojo pedagogine veikla ir tęsė mokslinį tiriamąjį darbą. Iš pradžių padėjo akademikui A. Purėnui rengti aspirantus, jam mirus, intensyviai plėtojo Maskvoje pradėtą, o Lietuvoje tuo metu visai naują tematiką. Su savo aspirantais ištyrė epichlorhidrino reakcijas su aromatiniais aminais bei azoto turinčiais heterocikliniais junginiais. Su savo mokiniais išrado ir užpatentavo naują originalų poliamidinio pluošto dažymo būdą – norimos spalvos dažikliai sudaromi tiesiog ant pluošto jo gamybos metu. Šis metodas buvo išbandytas ir įdiegtas Lietuvos SSR ir Sovietų Sąjungos gamyklose – Kauno šilko kombinate, Vilniaus kojinių ir trikotažo dirbinių gamybos bendrovėje „Sparta“, Klino cheminių pluoštų susivienijime „Chimvolokno“ ir kitur. 1972 m., apibendrinęs tyrimų rezultatus, S. Kutkevičius Vilniaus universitete apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Aromatinių aminų ir heterociklinių junginių N-γ-chlor-β-oksipropilinių darinių sintezė ir tyrimas“. 1974 m. jam suteiktas profesoriaus vardas, 1976 m. – Lietuvos SSR nusipelniusio mokslo ir technikos veikėjo vardas. 1977 m. konkurse „Eureka-77“ S. Kutkevičiaus pasiūlytas naujas kaprono pluošto dažymo metodas buvo pripažintas vertingiausiu metų išradimu. 1978 m. jam skirta Lietuvos SSR valstybinė premija, 1979 m. parodoje „Išradybinis ir patentinis licencinis darbas“ kartu su bendraautoriais apdovanotas sidabro medaliu. Nuo 1980 m. prof. S. Kutkevičiaus vadovaujamos mokslo grupės mokslinių interesų sritis plėtėsi, nes epichlorhidrino sąveikos su aromatiniais aminais, ir ypač heterocikliniais junginiais, produktai labai sėkmingai pradėti taikyti organinių fotopuslaidininkių, kurie bandomi Vilniaus ir Maskvos elektrografijos institutuose, sintezei. Lietuvoje susintetintieji nauji stabilios amorfinės būsenos elektroaktyvūs mažamolekuliniai junginiai, vėliau pavadinti molekuliniais stiklais, buvo pirmosios tokio tipo medžiagos ir prof. S. Kutkevičius – vienas iš šios srities puslaidininkių pradininkų pasaulyje.

1991 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prof. S. Kutkevičius išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu ekspertu. Jo mokslinės veiklos rezultatai paskelbti daugiau kaip 260 mokslinių straipsnių, 50 išradimų (su kitais). Nors didžioji jo mokslinės veiklos dalis vyko sovietų okupacijos metais, jis buvo vienas iš Lietuvos mokslininkų, labiausiai cituojamų užsienyje. Jam vadovaujant apgintos 26 daktaro ir viena habilituoto daktaro disertacijos. Profesoriaus išugdyti chemikai sėkmingai dirba Kauno technologijos, Vytauto Didžiojo, Lietuvos sveikatos mokslų universitetuose bei pramonės įmonėse. Profesorius Kauno technologijos universiteto senato narys, disertacijų gynimo specializuotų mokslinių tarybų, vėliau – doktorantūros komitetų narys, daugybės disertacijų oponentas. Mirė prof. Stasys Kutkevičius 1994 m. vasario 13 d. Kaune.

Šeima

1960 m gegužės 9 d. Stasys Kutkevičius vedė ką tik Kauno medicinos institutą baigusią  Danutę Norkutę. Jauna šeima su S. Kutkevičiaus tėvo ir brolių pagalba greitai pasistatė namą. Tėvas iš urėdijos atvežė iš rastų suręstą namo karkasą, o visi broliai atėjo į pagalbą, todėl name buvo galima greitai apsigyventi. Aplink namą buvo pradėtas sodinti sodas. Kutkevičiai susilaukė 2 vaikų – dukros Vidos ir sūnaus Juozo. Kutkevičių šeima buvo demokratiška – vaikai turėjo žodžio laisvę, visada buvo įsiklausoma į jų nuomonę ir nors ne visada jai buvo pritariama, bet visada būdavo argumentuotai paaiškinama. Žmona Danutė buvo gydytoja gastroenterologė ir iki pensijos – 35 metus dirbo Kauno klinikų poliklinikoje. Danutė juokaudavo, kad jau tekėdama žinojo, kad mokslinis darbas jos vyro gyvenime užima pirmąją vietą, medžioklė – antrąją, o šeima yra trečioje vietoje. Vaikai atsakydavo „Na, mamyt, mums nėr dėl ko nerimauti, svarbu jog patenkame į prizinę vietą.“ Vaikams niekada netrūko tėčio meilės ir rūpesčio – jis buvo visada šalia, kai reikėjo. Vaikai yra dėkingi tėvams už nuostabią vaikystę ir paauglystę namelyje ant šlaito Saulės gatvėje.

Net svarbiausius savo pomėgius profesorius perdavė vaikams. Meilę mokslui prof. S. Kutkevičius perdavė dukrai Vidai, kuri buvo tarp profesoriaus mokinių, o daktaro disertaciją apgynė, vadovaujant buvusiam profesoriaus aspirantui doc. dr. Vladui Klusiui. Dr. Vida Budrienė yra modernios įmonės „Biosyyd“ vadovė, iš tėčio paveldėjusi neblėstančią energiją ji su savo vadovaujamu kolektyvu kuria aukštos pridėtinės vertės bioaktyvius produktus, pasiekiančius net Japonijos, Australijos bei Argentinos rinkas. Jos vadovaujama įmonė visada atvira studentams chemikams, norintiems atlikti praktiką. O aistrą medžioklei prof. S. Kutkevičius įskiepijo sūnui gydytojui chirurgui Juozui Kutkevičiui, kuris po tėčio mirties vadovavo tam pačiam medžiotojų būreliui. Pagerbdami tėvelio prof. S. Kutkevičiaus atminimą 2009 m. vaikai įsteigė ir iki šiol teikia premiją už geriausią doktoranto pranešimą, pristatytą mokslinėje konferencijoje „Chemija ir cheminė technologija“ Organinės chemijos sekcijoje.

Laisvalaikis

Iš savo tėvo paveldėjęs meilę gamtai, prof. S. Kutkevičius daugiausia savo laisvo laiko skyrė medžioklei bei sodui prie namų puoselėti. Medžioklė per daugelį metų tapo jo hobiu, neatskiriama jo laisvalaikio dalimi. Dukra Vida Kutkevičiūtė-Budrienė prisiminė: „Tėveliui medžioklė buvo ir šventė, ir poilsis, ir susitikimas su bičiuliais. Visada turėjo būti išlyginti šviesūs marškiniai ir būtinai kaklaraištis <…>“. S.Kutkevičius buvo pirmasis ir ilgametis „Dubysos“ medžiotojų būrelio (iki 1984 m. vadintam Kauno medžiotojų ir žvejų draugijos 20-uoju būreliu), įkurto 1960 m., pirmininkas. Pirmieji būrelio medžiotojai buvo KPI darbuotojai ir vietiniai gyventojai. Kartu su prof. S. Kutkevičiumi būrelyje buvo ir jo broliai Antanas ir Kazys. Nuo septynerių metų medžioklėse su tėvu dalyvavo ir sūnus Juozas, vėliau tapęs būrelio nariu ir pirmininku. Prof. S. Kutkevičius jautriai reaguodavo į brakonierius, kurie palikdavo pėdsakus medžioklės plotuose, rūpinosi žvėrelių šėrimu šaltomis žiemomis. Jo pastangomis būrelio medžiotojai Skubų ir Burbinės miškuose pastatė du sandėlius žvėrims skirtiems pašarams saugoti, miškuose įrengė daug ėdžių ir šėryklų stirnoms, elniams, briedžiams ir šernams šerti, įrengė puikias laužavietes, skirtas medžiotojams pailsėti ir žvėrienai apdoroti. 1988 m. gruodžio 16 d. S. Kutkevičiui buvo suteiktas garbės medžiotojo vardas.

Kitas prof. S. Kutkevičiaus hobis buvo sodas, kuriame augo 50 obelų, keletą kriaušių veislių, slyvaitės, serbentai ir agrastai. Profesorius mokėjo džiaugtis pavasarį pražydusia alyva ar obelimi savo kieme. Obelys buvo ne tik derlingos, bet ir sodo puošmena. Kai jos pradėdavo žydėti, prof. S. Kutkevičius visada vakarodavo lauke, sakydavo: „noriu kuo ilgiau prisiminti šias baltas nuotakas“. Pražysdavo ir jo sodinta alyva. Kiekvieną rytą jis nuskindavo keletą šakelių ir pamerkdavo laboratorijose, kad kvepėtų ir gražiau būtų. Profesorius didžiavosi kiekvienu nauju skiepu, daug pažįstamų ir draugų išmokė medelių skiepijimo meno, noriai dalijosi su jais skiepais. Rudenį bendradarbius vaišindavo savo sode užaugintais obuoliais bei kitomis sodo gėrybėmis. Prof. S. Kutkevičius buvo kompanijos žmogus, todėl švenčių namuose netrūkdavo. Jis buvo vaišingas ir dosnus, visus svečius apdalindavo sodo gėrybėmis, o jeigu jų jau  nebūdavo, tada bent saldainių į kišenes pripildavo. Profesorius buvo labai žingeidus: domėjosi žemės ūkio vystymu, derliumi, jam rūpėjo ir pramonės pasiekimai, mėgo diskutuoti politikos klausimais.

KTU muziejus dėkoja prof. S. Kutkevičiaus dukrai dr. Vidai Kutkevičiūtei Budrienei bei mokiniams – KTU Cheminės technologijos fakulteto Organinės chemijos katedros profesoriui dr. Vytautui Getaučiui ir vyresniajai mokslo darbuotojai Marytei Daškevičienei už virtualiai parodai pateiktą ikonografinę medžiagą ir informaciją.