Doc. Juozui Deltuvai – 90

Gyvenimas akademine dvasia.

Doc. Juozui Deltuvai – 90

Vasario 10 d. technikos mokslų daktarui, buvusiam KTU Statybos fakulteto Statybinių medžiagų katedros vedėjui, vėliau – Statybinių medžiagų ir konstrukcijų mokslo laboratorijos vedėjui, ilgamečiam KTU veteranų klubo „Emeritus“ prezidentui doc. Juozui Deltuvai sukako 90 metų. Po 43 metų darbo universitete docentas nenutraukė ryšių su universitetu – jo pastangomis KTU buvo įkurtas originalus ir vienintelis Lietuvoje KTU veteranų klubas „Emeritus“, kurio veiklos tikslas – vienyti klubo narius, siekiant platinti žinias apie universiteto mokslininkų pasiektus rezultatus, saugoti universiteto tradicijas ir istorinį palikimą, turintį išliekamąją vertę. Minint 20-ąsias „Emeritus“ klubo įkūrimo metines doc. J. Deltuva pasakė: „Norėtųsi, kad žmonės suvoktų mokslo vertę ir po savęs paliktų gilesnį pėdsaką istorijoje“.

Jubiliejaus proga KTU muziejus surengė virtualią parodą, kurioje atskleidžia jubiliato studijų, darbo ir aktyvios visuomeninės veiklos akimirkas. Parodoje panaudoti dokumentai ir fotografijos iš KTU archyvo, KTU muziejaus, fotoarchyvo ir doc. J. Deltuvos asmeninio archyvo. Parodą rengė KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė.

Studijos ir darbas Kauno politechnikos institute

Juozas Deltuva gimė 1933 m. vasario 10 d. Prienų rajono Lizdeikių kaime.  Pokario metais J. Deltuva mokėsi Veiverių gimnazijoje.

„Kai pradėjau lankyti Veiverių gimnaziją, Lietuvoje politinė padėtis buvo labai nestabili. Mokytojai vesdavo pamokas tik po kelis mėnesius, vėliau jų nebelikdavo. Gyvenome „fronto“ sąlygomis, neturėjome normalių knygų, tik suplyšusius vadovėlius“, – prisiminė jis.

Baigęs gimnaziją 1953 m. J. Deltuva įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą. Studijas jis baigė 1958 m., įgydamas inžinieriaus statybininko kvalifikaciją. Kalbėdamas apie studijas doc. J. Deltuva prisimena studentus, dirbančius  statybų aikštelėse  ir dėstytojus, siekiančius institutą aprūpinti reikalinga laboratorine įranga. Po instituto baigimo jis buvo paskirtas dirbti asistentu to paties fakulteto Statybinių medžiagų katedroje. 1959 m. jis vedė Joaną Vilmantę Kumpikaitę. 1960–1963 metais J. Deltuva studijavo aspirantūroje, 1966 m. apgynė technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Padidinto įntensyvumo vibracijos įtaka fizikinėms mechaninėms betono savybėms“. 1968 m. jam buvo suteiktas mokslinis docento vardas. 1969–1979 m. ir 1988–1990 m. doc. J. Deltuva buvo KPI Statybos fakulteto Statybinių medžiagų katedros vedėjas. Doc. J. Deltuva skaitė statybinių medžiagų, mechaninių įrengimų, statybinių medžiagų technologinių procesų ir aparatų, statybinių medžiagų ir konstrukcijų bandymo, statybinių konstrukcijų montavimo, betono užpildų technologijos ir kt. dalykų paskaitas studentams, vedė laboratorinius darbus ir pratybas, vadovavo kursiniams, diplominiams ir moksliniams darbams. Taip pat jis sudarinėjo ir tobulino Statybinių gaminių ir konstrukcijų specialybės mokymo planus bei programas, paskelbė darbų šių specialistų rengimo pedagogikos ir metodikos klausimais, parengė ir išleido keletą mokymo priemonių bei vadovėlių, iš kurių svarbiausi: Statybinių medžiagų vadovėlis (kartu su kitais) (1982 m.), Statybinių medžiagų technologijos procesų ir aparatų laboratoriniai darbai (1987 m.). Deltuvų šeima užaugino du sūnus: Vytenis tapo neurochirurgu, o Kęstutis – inžinieriumi.

Kauno technologijos universitete

Lietuvai iškovojus nepriklausomybę 1991 m. spalio 31 d. Kauno politechnikos institutas buvo pavadintas Kauno technologijos universitetu. 1990–1994 m. doc. J.Deltuva buvo Statybinių medžiagų katedros vedėju, skaitė pagrindinių modulių paskaitas magistrantams ir doktorantams, vadovavo diplominiams darbams. Vėliau dirbo šios katedros docentu, vyr. moksliniu bendradarbiu. Jo iniciatyva buvo įkurta Statybinių medžiagų ir konstrukcijų mokslo laboratorija, kuriai jis vadovavo 1994–1999 m. Vėliau iki išėjimo į pensiją (2001 m.) buvo šios laboratorijos vyr. mokslinis bendradarbis. Doc. J.Deltuva KTU skaitė heterogeninių medžiagų mechanikos paskaitas, sudarinėjo ir tobulino Statybinių gaminių ir konstrukcijų specialybės studijų planus bei programas, parengė ir išleido keletą mokymo priemonių bei vadovėlių, iš kurių svarbiausi: „Betono užpildų technologijos paskaitų dviejų dalių konspektas“ (1991 m. ir 1992 m.), „Statybinių nerūdinių medžiagų gavyba, perdirbimas ir naudojimas“ (kartu su V. Vaitkevičiumi, 2006 m.), „Statybinių medžiagų technologiniai procesai“ (kartu su kitais) (2007 m.). Pagrindinė J. Deltuvos mokslinio darbo kryptis buvo betono ir betono užpildų perdirbimo technologijų bei jų panaudojimo tyrimai. Šia tematika paskelbė per 130 mokslinių straipsnių ir išleido monografiją „Heterogeninių statybinių medžiagų sandara ir savybės (1998 m.). Nemažai jis nuveikė ir kuriant lietuvišką terminiją, ypač originalius lietuviškus ir verstinius betono ir betono užpildų Europos standartus, buvo Lietuvos standartizacijos departamento betono ir gelžbetonio bei terminologijos technikos komitetų, taip pat mokslinio žurnalo „Statyba“ redakcinės kolegijos narys. Doc. J. Deltuva aktyvus ir mokslinės istorinės raidos tyrinėtojas. Jis yra monografijos „Statybos mokslo ir studijų raida Lietuvos universitetuose“ (2000 m.) bendraautorius, kartu su H. Elzbutu parašė ir išleido knygą „Statybinių medžiagų katedra“ (2006 m.). 2001 m. išėjęs į pensiją jis nenutraukė ryšio su katedra ir toliau aktyviai dalyvauja mokslinėje, pedagoginėje ir visuomeninėje veikloje. Net ir būdamas garbaus amžiaus doc. J. Deltuva 2017 m. kartu su bendraautoriais parengė ir išleido vadovėlį „Statybinė medžiagotyra“. Už ilgametę mokslinę ir pedagoginę veiklą doc. J. Deltuva yra apdovanotas KTU rektorių, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos (2000 m.), Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos (2006–2008 m.), Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko (2008 m.), Lietuvos Statybininkų asociacijos (2008 m.),  Lietuvos Statybos inžinierių sąjungos (2010 m.) padėkomis.

Doc. J. Deltuva glaudžiai bendradarbiavo su statybos pramonės įmonėmis ir organizacijomis – 1991 m. jis buvo Nerūdinių statybinių medžiagų gamyklų asociacijos vadovas ir besikuriančios Pramonės asociacijos pirmosios tarybos narys. Lietuvos pramonininkų konfederacija apdovanojo doc. J. Deltuvą „Profesijos riterio“ ženklu (2008 m.), Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija – Kauno krašto pramonininko garbės ženklu (2019 m.)

Veikla „Emeritus“  klube

Doc. J. Deltuvos iniciatyva 2002 m. KTU buvo įkurtas veteranų klubas „Emeritus“. Jis prisiminė, kad Lietuvos nepriklausomybės pradžioje „subyrėjo“ stambios įmonės, o kartu ir universiteto laboratorijos. Universitetas buvo priverstas atleisti ir išleisti į pensiją nemažai darbuotojų:
„Tai buvo žmonės, kurie prieš įeidami į patalpas nusiimdavo kepurę ir nusivalydavo batus, taip išreikšdami pagarbą aukštajai mokyklai. Visi šie žmonės jautė pareigą sąžiningai ir atsakingai dirbti universiteto labui, tad nenorint, kad jie „išsibarstytų“, buvo nuspręsta juos suburti sukuriant emeritų klubą“, – sakė ilgametis „Emeritus“ klubo prezidentas.
11 metų (2002–2013 m.) jis buvo šio klubo prezidentu. Šiuo metu doc. J. Deltuva yra „Emeritus“ klubo, kuriame yra 707 nariai, viceprezidentas. Klubas vienija buvusius Universiteto pedagogus, mokslininkus ir administracijos darbuotojus, Universitete išdirbusius ne mažiau, kaip 20 metų. Klubo tikslas – sudaryti palankias sąlygas klubo nariams palaikyti artimesnius ryšius su Universiteto bendruomene.  Jis yra tapęs patogia vieta bendravimui, prisiminimams apie studijų, darbinės veiklos metus, diskusijoms apie visuomeninio gyvenimo reiškinius, kultūros vaidmenį, technologijų plėtrą bei šalies ūkio vystymosi tendencijas. Klubo misija – ir toliau padėti Universitetui puoselėti aukštojo mokslo ir studijų tradicijas, saugoti ir kaupti kultūrinį istorinį paveldą, prisidėti prie Muziejaus plėtros. Doc. J. Deltuvos iniciatyva „Emeritus“ klubas suorganizavo mokslines konferencijas, skirtas valstybės atkūrimo, Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto įkūrimo 100 metų jubiliejams. Už ilgametį ir vaisingą visuomeninį darbą doc. J. Deltuva apdovanotas KTU rektoriaus, Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos padėkomis, Kauno miesto savivaldybės Jono Vileišio bronzos medaliu.