Gyvenimo pasirinkimas – chemija

Prof. Jonui Janickiui – 120

2026 m. rugpjūčio 3 d. sukako 120 metų, kai gimė akademikas prof. Jonas Janickis  (1906–1998). Baigęs studijas Drezdeno aukštojoje technikos mokykloje ir apgynęs disertaciją „Apie selenitinės rūgšties natrio ir kalio druskas“ jis įgijo daktaro inžinierius mokslinį laipsnį ir 1933 m. pradėjo dirbti VDU Matematikos-gamtos fakulteto Fizikinės chemijos katedros vedėjo prof. Vinco Čepinskio asistentu. 1935 m. apgynė habilitacinį darbą ir įgijo privatdocento vardą. 1940 m., perkėlus Matematikos-gamtos fakultetą į Vilnių, liko dirbti docentu Kaune Technologijos fakulteto Fizinės chemijos katedroje. 1941 m. paskirtas katedros vedėju profesoriumi, vėliau – Technologijos fakulteto prodekanu. 1941 m. liepos mėn. jis buvo atleistas iš Universiteto. Pasibaigus vokiečių okupacijai, 1944 m. grįžo į universitetą ir vėl paskirtas katedros vedėju. 1948 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją „Eksperimentiniai tyrimai politioninių rūgščių chemijos srityje“. 1949 m. jam suteiktas profesoriaus mokslinis vardas. 1946–1951 m. jis buvo mokslinis sekretorius, 1951–1977 m. Fizikinės chemijos katedros vedėjas profesorius. 1956 m. prof. J. Janickis buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. 1961 m. jam suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1968 m. jam kartu su kitais už tyrimus sieros, seleno, mangano chemijos ir elektrochemijos srityje paskirta valstybinė premija. Nuo 1977 m. spalio J. Janickis buvo profesorius konsultantas, nuo 1994 m. – profesorius-emeritas. Prof. J.Janickis yra 230 mokslinių darbų ir 6 išradimų  bendraautoris. Jis sukūrė vieną iš keturių Lietuvoje pripažintų chemikų mokslinių mokyklų. Prof. J. Janickiui vadovaujant  buvo parengtos ir sėkmingai apgintos 47 mokslų kandidato  disertacijos. Jis buvo žymių chemikų profesorių B. Stulpino. E. Pacausko, A. Prokopčiko ir V. Zelionkaitės disertacijų vadovas.

Prisimindamas prof. J. Janickį, prof. habil. dr. A. Sadūnas rašė:

„<…> prof. J. Janickis buvo labai aukštos erudicijos, visapusiškai apsišvietęs ir didelių gabumų savo specialybės – fizikinės ir neorganinės chemijos – mokslininkas. Be to, tai buvo labai disciplinuotas žmogus, niekad nesulaužė savo žodžio, jautrus kitiems, visada besistengiantis padėti jauniesiems savo kolegoms. Jis nepaprastai daug prisidėjo prie KPI fizikinės ir neorganinės chemijos mokslo vystymo. jam dėkingi tiek studentai, kuriuos jis parengė kaip aukštos kvalifikacijos specialistus, tiek dėstytojai mokslininkai“.

Prof. Baliui Stulpinui – 110

2026 m. gegužės 1 d. sukako 110 metų, kai gimė prof. Balys Stulpinas (1916–1999). 1941–1942 m. dar besimokydamas Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakultete jis  dirbo laborantu. 1942 m. baigęs universitetą iš pradžių dirbo Panevėžio muilo fabrike technikiniu vedėju, vėliau – Plungės gimnazijoje mokytoju. Nuo 1945 metų pradėjo dirbti vyresniuoju dėstytoju Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Fizikinės chemijos katedroje. 1948 m. jis apgynė disertaciją „Elektrolitinis mangano išskyrimas iš vandens tirpalų“ ir jam buvo suteiktas chemijos mokslų kandidato laipsnis. 1950 m. jam buvo suteiktas docento pedagoginis vardas. 1951–1963 m. doc. B. Stulpinas buvo Neorganinės chemijos katedros vedėjas, 1964–1982 m. – Bendrosios chemijos katedros vedėjas, 1982–1992 m. – profesorius. 1968 m. kartu su kitais KPI mokslininkais už sieros, seleno, mangano chemijos ir elektrochemijos tyrimus B. Stulpinas apdovanotas valstybine premija. 1972 m. B. Stulpinas apgynė daktaro disertaciją „Seleno turinčių galvaninių mangano pagrindu dangų elektrolitinis nusodinimas ir tyrimas“. Kadangi prof. B. Stulpino darbuose buvo ryški technologinė kryptis, jam buvo suteiktas technikos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) laipsnis. 1974 m. jam suteiktas profesoriaus vardas, 1976 m. – Lietuvos SSR nusipelniusios mokslo ir technikos veikėjo vardas. Galima teigti, kad jis buvo mokslinės mokyklos „Mangano ir jo lydinių elektrolitinis nusodinimas“ įkūrėjas ir vadovas.

Prof. Evaldui Pacauskui – 110

2026 m. rugpjūčio 16 d.  sukako 110 metų, kai gimė chemikas prof. Evaldas Pacauskas (1916–2016). 1938 m. jis baigė Kauno lenkų Adomo Mickevičiaus gimnaziją. 1940 m. atlikęs karinę tarnybą įstojo į Kauno universiteto Technologijos fakulteto Chemijos skyrių. Specialybės pasirinkimą lėmė gimnazijos mokytojas Liudvikas Abramavičius, kurio chemijos pamokos buvo visuomet iliustruojamas gausiais cheminių reakcijų bandymais. Kaip savo autobiografijoje rašė prof. A. Pacauskas: „Ir taip, mėgintuvėlis tapo mano pagrindiniu darbo įrankiu visam gyvenimui“. Naciams okupavus Lietuvą E. Pacauskas iš jo buvo pašalintas dėl to, kad buvo lenkų tautybės. Po karo jis tęsė studijas, o 1945 m. prof. J. Janickis jam pasiūlė dirbti laborantu Fizikinės chemijos katedroje. 1947 m. baigęs studijas E. Pacauskas pradėjo dirbti šioje katedroje asistentu, skaitė fizikinės ir koloidų chemijos kursą universiteto studentams ir prof. J. Janickio vadovaujamas pradėjo tirti seleno junginių bei politioninių rūgščių susidarymo mechanizmą, kaip pradinę medžiagą naudodamas sieros dichloridą. 1952 m. E. Pacauskas apgynė chemijos mokslų kandidato disertaciją „Sieros dichlorido hidrolizė“. 1957 m. jam suteiktas docento, 1976 m. – profesoriaus pedagoginis vardas, o 1979 m. – Lietuvos SSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1968 m. už darbus sieros ir seleno chemijos bei elektrochemijos srityje 1968 m. E. Pacauskui kartu su kitais fakulteto bendradarbiais buvo suteiktas Lietuvos SSR Respublikinės premijos laureato vardas. 1977–1987 m. E. Pacauskas buvo Fizikinės chemijos katedros vedėjas, vadovavo 10 sėkmingai apgintų disertacijų.