„Ir eiti Lietuvos keliu“. Prof. Steponui Kolupailai – 130

„Ir eiti Lietuvos keliu“. Prof. Steponui Kolupailai – 130

2022 m. rugsėjo 14 d. minimos iškilaus mokslininko hidrologo, hidroenergetikos vystymo entuziasto, buvusio Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Hidrologijos ir hidraulikos katedros vedėjo, akademiko, profesoriaus, daktaro Stepono Kolupailos (1892–1964) 130-osios gimimo metinės. Prof. S. Kolupaila rašė: „Tik tas žmogus laimingas, kuris turi aiškų gyvenimo tikslą. Mano tikslas aiškus kaip kristalas – tirti žavingą Dievo kūrinį – gamtą ir stengtis ją prasmingai palenkti žmogaus naudai, pirmiausia savo krašto žmonių naudai. Artėdamas prie savo laimingo ir turiningo gyvenimo saulėlydžio, jaučiu, kad mano užsibrėžtas darbas tik pradėtas. Jį tęsti ateina jaunoji karta. Tad raginu mūsų mielą jaunimą pasišvęsti kilniems idealams ir eiti Lietuvos keliu“.

Jubiliejaus proga KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė parengė 4 dalių virtualią parodą „Ir eiti Lietuvos keliu“. Prof. Steponui Kolupailai – 130“. Pirmoje dalyje eksponuojamos fotografijos apie prof. S. Kolupailos pedagoginę ir mokslinę veiklą, o kitose dalyse – fotografijos iš jo kūrybinio palikimo, saugomo KTU muziejuje – prof. S. Kolupailos fotografijos iš kelionės po JAV 1936 m., žygio baidarėmis po Dzūkiją 1938 m. ir Vilniaus atgavimo 1939 m.

Pedagogas ir mokslininkas

Steponas Kolupaila gimė 1892 m. rugsėjo 14 d. Latvijoje, Daugpilio apskr., Tuminiškių dvare, kurį tuomet nuomojo S. Kolupailos tėvas Jonas Kolupaila. 1911 m. S. Kolupaila aukso medaliu baigė Jelgavos gimnaziją, o 1915 m. Maskvos matavimo institute gavo geodezijos inžinieriaus diplomą. 1915–1918 m., gilindamas žinias Maskvos žemės ūkio akademijos inžinierininiame skyriuje, paragintas žinomo rusų mokslininko hidrologo V. Gluškovo, susidomėjo hidrometrija – hidrologijos dalimi, nagrinėjančia vandens objektų matavimo ir stebėjimo metodus, ir šioje mokslo srityje dirbo visą gyvenimą. 1921 m. pradžioje S. Kolupaila atvyko į Dotnuvos  žemės  ir miškų ūkio mokyklą organizuoti kultūrtechnikų skyrių. 1922 m. jis buvo pakviestas dirbti į Lietuvos universiteto Hidrotechnikos katedrą privatdocentu. 1940 m. pakeltas į ordinarinio profesoriaus pareigas, o 1941 m. patvirtintas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu gamtos mokslo skyriuje. 1923 m. S. Kolupaila įsteigė ir ilgą laiką vadovavo Susisiekimo ministerijos Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinei partijai, vėliau pavadintai Hidrometriniu biuru, ir padėjo pagrindus Lietuvos vandenų tyrimams. Tokiems tyrimams reikėjo hidraulikos laboratorijos, kurios Hidrotechnikos katedroje nebuvo. Ją įkurti trukdė lėšų trūkumas. Hidraulikos laboratoriją profesoriui iš dalies pakeitė plačiai vykdyti lauko tyrimai ir tyrimai hidrometrinių malūnėlių taravimo stotyje, įsteigtoje 1926 m. Botanikos sodo tvenkinyje. Jo straipsnių temos buvo Lietuvos hidrologijos, hidrografijos, meteorologijos ir krašto pažinimo klausimai, daug laiko paskyrė Nemuno tyrinėjimams, kurių dalį aprašė populiarioje knygoje „Nemunas“. Prof. S. Kolupaila buvo ne tik mokslininkas, bet ir Lietuvos fotomėgėjų sąjungos steigėjas (1933 m.) bei jos pirmininkas. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje jo fotografuoti Lietuvos gamtovaizdžiai apdovanoti aukso medaliu. Šiemet sukanka 84 metai nuo prof. S. Kolupailos novatoriško poligrafinio eksperimento – pirmosios spalvotos fotografijos publikavimo 1938 m. žurnale „Židinys“. 1944 m. liepos mėn. prof. S. Kolupaila su šeima pasitraukė iš Lietuvos ir 1944 m. rugpjūčio mėn. pasiekė Kempteną (Bavarijoje), vėliau persikėlė į JAV. 1948 m. jis gavo pasiūlymą dirbti Notrdamo universitete. Paskutinę paskaitą studentams skaitė 1963 m. gegužės 28 d.  Mirė 1964 m. balandžio 9 d., palaidotas – lietuvių Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.

Kelionė po JAV 1936 m.

Prof. S. Kolupaila lankėsi Lenkijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Maroke, o  1936 m. du mėnesius lankė JAV ir Kanadą. Kelionės įspūdžius jis papasakojo „Naujosios Romuvos“ redakcijoje surengtoje diskusijoje. Iš pradžių profesorius keliavo po rytų valstijas pro Bostoną, Niagarą, Pitsburgą, Noksvilį, Vašingtoną. Kelionės metu lankė fabrikus, hidroelektrines, aukštąsias mokyklas. Antrąją kelionę pradėjo iš Niujorko, nuvyko į Kanadą, paskui pro Niagarą pasuko į vakarus – pro Čikagą iki Ramiojo vandenyno, pro San Franciską iki Los Andželo į pietus, paskui vėl į rytus. Ši kelionė užtruko 20 dienų, per kurias S. Kolupaila padarė apie 1500 fotografijų. Grįžęs iš JAV į Kauną profesorius pasijuto „kaip pakliuvęs į balanų apšviestą požemį“, todėl pareiškė „Aš už šviesą Lietuvai niekada nenustosiu kovot“. Prof. S. Kolupaila buvo sužavėtas įvairios Amerikos gamtos ir technikos stebuklų, aplankė net 22 užtvankas. Jis teigė, kad technikos mokslas JAV nėra aukštesnis, negu Lietuvoje, tačiau darbo sąlygos nepalyginamai geresnės – puikios laboratorijos, vaizdinės priemonės, daug literatūros. (Amerika gamtos ir technikos stebuklų šalis. Naujoji Romuva, 1936, Nr. 44, p. 861–866).

Kelionė baidarėmis po Dzūkiją 1938 m.

Nemažai laiko prof. S. Kolupaila skyrė visuomeninėms organizacijoms. Jis priklausė studentų skautų Vyčio korporacijai, buvo studentų technikų ateitininkų korporacijos „Grandis“ globėjas, globojo ir studentų organizaciją „Plienas“. Jis buvo turizmo entuziastas ir vadovavo kelionėms baidarėmis Lietuvos upėmis ir ežerais. Pirmoji masinė kelionė baidarėmis buvo suorganizuota 1934 m. iš Alytaus į Kauną. Parodoje eksponuojamos prof. S. Kolupailos darytos fotografijos iš kelionės baidarėmis po Dzūkiją 1938 m. vasarą, kurioje dalyvavo 6 bendraminčiai: prof. S. Kolupaila, prof. Antanas Žmuidzinavičius, doc. Antanas Gravrogkas, G. Žmuidzinavičiūtė, A. Gučas ir kan. A. Sabaliauskas. Kelionę teko pradėti nuo Mergalaukio (ties Simnu), nes tik iki šios vietos geležinkelininkai sutiko vežti baidares. Keliautojai planavo aplankyti didžiuosius Dzūkijos ežerus Dusią, Metelį ir Obeliją, o jei pavyks ir paslaptingąjį Žuvintą. Vežimu 3 baidarės buvo nuvežtos iki Metelių dvaro, kur pavaišinti pietumis keliauninkai netrukus pradėjo kelionę prie malūno tekėjusiu Metelytės upeliu į Metelių ežerą. Nuo Metelių ežero geradaris ūkininkas pergabeno keliauninkų „laivyną“ į Mockonių kaimą prie Obelijos ežero ir leido pernakvoti savo klojime. Perplaukę Obelijos ežerą keliautojai aplankė Obelytės piliakalnį, paskui vėl vežimu grįžo į Metelių miestelį, iš jo sausuma gabenosi baidares į Dusios ežerą. Perplaukę ir pasigrožėję ežeru, pernakvojo ūkininko klojime. Ryte nusipirko iš žvejų žuvies ir, pavalgę skanios žuvienės, tęsė kelionę plaukdami į Dusios ežerą įtekančiu Spernos upeliu. Keliautojams pavyko pasiekti paslaptingą Žuvinto ežerą, kur jie nesėkmingai bandė atrasti naminės degtinės gamybos „bravorėlį“, iš jo Dovinės upeliu pasiekė Daukšių bažnytkaimį. Toliau Dovinės upe pasiekė Šešupę ir ties Tarpučių tiltu Marijampolėje baigė kelionę.  Kelionės metu, kol kiti grožėjosi Lietuvos gamta, dailininkas A. Žmuidzinavičius tapė peizažus. (Prof. S. Kolupaila. Per Dzūkų paslaptingus ežerus ir palias. XX amžius, 1938-08-13 Nr. 183, 1938-08-15 Nr, 184; Prof. S. Kolupaila. Žuvinte, kur daug paukščių ir degtindarių, XX amžius 1938-08-17 Nr. 185.)

Pirmasis traukinys į Vilnių 1939 m.

Ketvirtąją virtualios parodos dalį sudaro 1939  m. kelionės į Vilnių akimirkos 1939 m. spalio 10 d. susitarimu Lietuva mainais į sovietų kariuomenės įgulų dislokavimą Lietuvos teritorijoje iš Sovietų Sąjungos gavo Vilniaus kraštą. Pirmojo traukinio kelionės į Vilnių akimirkas 1939 m. spalio 28 d. užfiksavo ir prof. S. Kolupaila.