Maištingasis grafas. Prof. Antanui Gravrogkui – 140

KTU muziejaus virtuali paroda

Maištingasis grafas. Prof. Antanui Gravrogkui – 140

2020 m. gegužės  18 d. sukanka 140 metų, kai gimė grafas, inžinierius, šaulys, Kauno burmistras, profesorius Antanas Julijonas Gravrogkas.  Šia proga KTU muziejus surengė virtualią parodą, kuri padės pažinti šią nepaprastą asmenybę, aktyviai dalyvavusią Lietuvos valstybės kūrime ir jos nepriklausomybės gynime. Parodą sudaro 3 dalys, atspindinčios skirtingus prof. A. Gravrogko gyvenimo laikotarpius. Pirmoji dalis „Kilmė, šeima, studijos“ atskleidžia jo aristokratišką kilmę, parodo tėvų šeimą, studijų laikotarpį ir darbinę veiklą iki grįžimo į Lietuvą. Antroji dalis „Šaulys, dėstytojas, burmistras“ supažindina su A. Gravrogko veikla ir pasiekimais nepriklausomoje  Lietuvoje. Trečioji dalis „Okupuotoje Lietuvoje“ atskleidžia sudėtingą profesoriaus gyvenimą okupuotoje Lietuvoje. Parodoje panaudotos nuotraukos ir dokumentai iš KTU muziejaus ir archyvo bei Gravrogkų šeimos archyvo. KTU muziejus nuoširdžiai dėkoja A. Gravrogko vaikaičiui Anton von Gravrock už dokumentų ir fotografijų kopijas iš šeimos archyvo.

Kilmė, šeima, studijos

Antanas Julijonas Gravrogkas gimė 1880 m. gegužės 18 d. Šeduvoje grafo Kristupo Juozapo Karolio Gravrogko ir  baronaitės Julijonos Goes šeimoje. Jo protėviai nuo XI a. valdė žemes Vokietijos teritorijoje (keletas jiems priklausiusių pilių išliko iki šių dienų). XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje  A. Gravrogko protėviai valdė beveik visą šiaurės Lietuvą, tačiau vėliau nusigyveno ir sulenkėjo. A. Gravrogko tėvas turėjo 20 ha žemės Lieporų dvare, paskui kaip samdomas tarnautojas dirbo ir gyveno Telšiuose, vėliau – Šiauliuose. A. Gravrogkas mokėsi Telšių mokykloje, vėliau – Mintaujos ir Šiaulių gimnazijose. Jau gimnazijoje Antanas dalyvavo slaptame lietuvių ratelyje, skaitė ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą. 1900 m. įstojo į Peterburgo universiteto Matematikos fakultetą, tačiau 1901 m. pavasarį už dalyvavimą studentų demonstracijoje ir riaušėse buvo pašalintas. Jau tada pasireiškė maištingas jaunojo grafo charakteris. Grįžęs į Lieporus pas tėvą padėjo jam ūkininkauti, ir, pasiruošęs stojamiesiems egzaminams, 1902 m. įstojo į Peterburgo technologijos instituto Mechanikos skyrių. 1905 m. sausio 9 d. dėl nesėkmių japonų-rusų kare Peterburge įvyko didžiulė demonstracija, kurią malšinant A. Gravrogkas  buvo sužeistas kazoko kardu į pirštą. Dėl neramumų institutas buvo uždarytas, tačiau Antanas liko Peterburge, kur dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, skaitė paskaitas lietuviams darbininkams. 1905 m. gruodį jis dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, vėliau – platino jo nutarimus. Kriaunų miestelyje kartu su bendraminčiais sudarė ginkluotą būrį, nušalino caro valdžios paskirtą mokytoją ir pats ėmė mokytojauti. Darė viešus mitingus Obelių ir Kamajų turgavietėse, valsčiaus susirinkimus. Žmonių buvo vadinamas Neznaika. Atvykęs į tėvo dvarą buvo suimtas caro žandarų, bet už kyšį netrukus paleistas. 1906 m. bendradarbiavo socialdemokratų leidžiamuose laikraščiuose Vilniuje. 1910 m. baigęs Peterburgo technologijos institutą, jis vedė bajoraitę Stefaniją Gruzdytę ir apsigyveno Jekaterinoslave, kur dirbo malūnų statybos, vėliau – metalurgijos srityse. 1916 m. persikėlė į Smolenską, kur dirbo čia perkelto lietuvių fabriko „Vilija“ vyriausiuoju inžinieriumi ir  dalyvavo lietuvių tremtiniams šelpti komiteto veikloje.

Šaulys, dėstytojas, burmistras

1920 m. A. Gravrogkas grįžo į Lietuvą ir buvo sulaikytas Lietuvos žvalgybos, nes vežė Vinco Mickevičiaus Kapsuko perduotą komunistinės literatūros ryšulį. Užtartas premjero Ernesto Galvanausko, išvengė nemalonumų ir įsidarbino siaurųjų geležinkelių dirbtuvių viršininku. 1921 m. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, buvo išrinktas į centro valdybą, kurį laiką buvo „Trimito“ redaktoriumi. Sūnus Vytautas Kristupas pasakojo, kad jo tėvas A. Gravrogkas prisipažino 1922 m. lapkričio 25 d. dalyvavęs organizuojant pasikėsinimą į E. Galvanauską, siekdamas, kad Lietuvos Vyriausybė nepriimtų Hymanso (t. y. konfederacijos su Lenkija) projekto. Pasikėsinimas nebuvo išaiškintas, tačiau prisidėjo, kad šis projektas būtų atmestas. 1923 m. sausį A. Gravrogkas buvo vienas iš Klaipėdos sukilimo organizatorių, kaip eilinis rikiuotės šaulys dalyvavo sukilime ir buvo apdovanotas Klaipėdos išvadavimo sidabriniu skydu, kurį jis labai vertino ir prilygino giminės herbams. Statydamas namą, jis paprašė, kad šio ženklo bareljefas būtų įkomponuotas centre virš paradinių durų, o jo šonuose – giminės herbai. 1923 m. vasario 2 d. A. Gravrogkas pradėjo dėstyti mechaninę technologiją Lietuvos universiteto Technikos fakultete.  Tuo pačiu metu jis dėstė ir Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, kuriai vadovavo jo brolis Julijonas Gravrogkas, o 1925–1927 m. dėstė Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.

Būdamas „Trimito“ redaktorius, A. Gravrogkas kovojo, kad Šaulių sąjunga liktų visuomenine organizacija ir netaptų valdžios įrankiu, todėl, ministrui pirmininkui Juozui Tūbeliui įsakius, buvo atleistas iš redaktoriaus pareigų, uždrausta spausdinti jo straipsnius šiame leidinyje. 1932 m. vasario 1 d. A. Gravrogkas išrinktas Kauno miesto burmistru, tačiau 1933 m. gruodžio 20 d. jis buvo atleistas. Priežastys, kaip jis rašė 1940 m. autobiografijoje, buvo bylos iškėlimas elektros bendrovei, Vileišio aikštėje pastatyti 32 butai darbininkams ir atsisakymas atleisti Socialinio skyriaus vedėją Petrą Rusecką, susikivirčijusį su Jadvyga Tūbeliene. Būdamas burmistru, jis nemokamai dėstė Vytauto Didžiojo universitete, o, netekęs burmistro pareigų, tęsė darbą universitete ir vėl įsidarbino Geležinkelių valdyboje. 1939 m. jam patvirtintas profesoriaus laipsnis.

Okupuotoje Lietuvoje

Pirmosios sovietų okupacijos metais A. Gravrogkas dirbo universitete. Kadangi buvo kairiųjų pažiūrų, jam pavyko išvengti represijų, tačiau jo namas buvo nacionalizuotas. Nacių okupacijos metais jis tęsė darbą universitete ir Medvilionių dvare kartu su savo giminaičių Daugėlų ir Poliakų šeimomis, gyvenusiomis gretimuose namuose, slėpė žydų tautybės Šiaulių matininką Jokūbą Barilką, už ką 2016 m. (po mirties) buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Po karo jis buvo universiteto Technologijos fakulteto Medžio technologijos katedros vedėjas, profesorius, tačiau 1947 m. pavasarį SSRS Aukščiausiosios atestacinės komisijos sprendimu jam, kadangi nebuvo apgynęs disertacijos, buvo patvirtintas docento laipsnis. 1948 m. kovo 27 d. jis buvo atleistas iš pareigų už praeities anketinių duomenų nuslėpimą, tačiau tikroji priežastis buvo sūnaus suėmimas. Kaltinimams nepasitvirtinus ir sūnų paleidus iš kalėjimo, A. Gravrogkas grįžo dirbti į universitetą. 1950 m. pabaigoje Kauno valstybinis Vytauto  Didžiojo universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą,  kuriame jis dirbo iki mirties 1958 m. balandžio 1 d. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku