Lietuvos mašinų gamintojų tėvas. Prof. Leopoldui Kumpikui – 120

Prof. Leopoldui Kumpikui – 120

Lapkričio 15 d. inžinieriui mechanikui, technologijos mokslų daktarui, profesoriui, Kauno politechnikos instituto (KPI) Mašinų gamybos technologijos katedros įkūrėjui ir ilgamečiam jos vedėjui, Mašinų gamybos fakulteto dekanui Leopoldui Kumpikui būtų sukakę 120 metų. Jis buvo puikus pedagogas, parašęs 10 vadovėlių, ir administratorius, 20-metį vadovavęs Mašinų gamybos fakultetui. Kolegas stebino jo interesų platumas: profesorius gerai išmanė ne tik mašinų gamybą, bet ir ekonomiką, vadybą, metrologiją. Buvusių studentų prof. L. Kumpikas pelnytai buvo vadinamas Lietuvos mašinų gamintojų tėvu. Jubiliejaus proga KTU muziejus kviečia prisiminti prof. Leopoldo Kumpiko gyvenimo kelią ir pažiūrėti 3 dalių virtualią parodą „Lietuvos mašinų gamintojų tėvas. Prof. Leopoldui Kumpikui – 120“. Parodoje panaudotos fotografijų ir dokumentų kopijos iš profesoriaus šeimos, KTU muziejaus ir KTU archyvo. Parodą rengė muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė.

Moksleivis ir studentas

Leopoldas Kumpikas (iki 1940 m. balandžio 23 d. Kumpikevičius ) gimė 1906 m. lapkričio 15 d. Čepiškės vienkiemyje, priklausiusiame Anapolės dvarui (Židikų valsčius, Telšių apskritis). Tėvas Pranciškus Kumpikevičius buvo grafų Zubovų samdomas dvaro ūkvedys, amatininkas, mama Joana Vincaitytė-Kumpikevičienė – dvaro tarnautoja ir namų šeimininkė. Šeima turėjo 6 vaikus. Tėvas siekė vaikų išsimokslinimo, todėl mokytis Leopoldas pradėjo namuose būdamas dešimties. Jį ėmė mokyti austras Busse, o kiek vėliau našlė Baumanienė, grįžusi pas gimines iš Rygos. 1918 m. prasidėjo reguliarus mokymasis pagal 1-2 klasės programą. Leopoldą mokė 5 kurso studentas iš Voronežo Leonas Kęsgaila-Kenstavičius. 1921 m. sėkmingai baigė 4 Viekšnių progimnazijos klases, paskui mokėsi Šiaulių gimnazijoje. L. Kumpikas dienoraštyje rašė: „Visą laiką 6, 7, 8 klasėse turėdavau bent po du mokinius, kuriuos ruošdavau iš 1 ir 2 gimnazijos klasių kurso. Tokiu būdu šiek tiek užsidirbdavau“. 1924 m. baigęs gimnaziją įstojo į Lietuvos universiteto Technikos fakultetą, dalyvavo ateitininkų korporacijos „Grandis“ veikloje, tačiau antrame kurse studijas teko nutraukti. Šeimoje augo 5 jaunesni vaikai ir tėvams buvo sunku juos išlaikyti. 1926 m. jis baigė vairuotojų kursus „Amerikos lietuvių bendrovėje“. Vėliau bendrovės direktorius prof. Vytautas Mošinskis pasiūlė Leopoldui nuolatinį darbą. Jaunuolis rūpinosi automobilių remontu ir priežiūra, tvarkė vairuotojų kursų reikalus, rengė pratybas, o vėliau dar dėstė automobilių važiuoklės kursą.

1932 m. rudenį Leopoldas pasiryžo išeiti iš „Amerikos lietuvių bendrovės“ ir tęsti mokslą universitete. Dvejus metus jis papildomai dirbo kasininku „Lietuvių klube“. 1936 m. profesorius V. Mošinskis pasiūlė Leopoldui jaunesniojo laboranto vietą universiteto Metalų technologijos katedroje. Skirto atlyginimo užteko pragyvenimui ir leido tęsti studijas. Čia dirbdamas jis įrengė laboratoriją, mokymo dirbtuves ir kalvę, projektavo baldus bei staklių išdėstymą. 1937 m. Leopoldas Kumpikevičius baigė kursinius projektus ir po darbo valandų pradėjo rengti diplominį projektą, kuriame Ginklavimosi valdybos užsakymu nagrinėjo šrapnelinių granatų kevalų gamybą. 1938 m. birželio pradžioje jis apgynė diplominį darbą. Tų metų laidą baigė aštuoni Technikos fakulteto studentai, tarp jų L. Kumpikas buvo vienintelis inžinierius technologas.

Inžinierius, dekanas, profesorius

1938 m. birželio 15 d. Leopoldas Kumpikevičius tuoj po diplomo gynimo pradėjo dirbti VDU Metalų technologijos katedroje jaunesniuoju asistentu. Liepos mėnesį švedų firma „Hulštriom“ jam paskyrė stipendiją praktikai į Švediją. Pusantro mėnesio jis praktikavosi akcinėje bendrovėje „Finspongs Metallwerk“ Väsbio miestelyje netoli Stockholmo. Baigęs praktiką dar lankėsi mašinų ir staklių gamyklose Čepinge bei Eskilsturge ir matavimo priemonių gamykloje Johanson miestelyje. Rugsėjo mėnesį jis pradėjo dirbti Kauno ginklų dirbtuvių Mechanikos /gamybos skyriaus vedėju. Leopoldui Kumpikevičiui nepatiko kadaise dvarininko sulenkinta jų šeimos pavardė, todėl 1940 m. balandžio 23 d. jis inicijavo šeimos pavardės pakeitimą, sulietuvinant į Kumpikas. 1940 m. rudenį, Lietuvą inkorporavus į Sovietų Sąjungos sudėtį, dirbtuvės buvo pavadintos Kauno arsenalu, o Leopoldas Kumpikas paskirtas jų vyriausiuoju inžinieriumi. Nacių okupacijos metais dirbtuvės pervadinamos „Metalo trestu“. L.Kumpikas paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi, o 1942–1943 m.  – dirbo tresto valdytoju. Kartu L. Kumpikas dirbo ir Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Metalų technologijos katedroje adjunktu. 1943 m. rudenį uždarius „Metalo trestą“, L.Kumpikas gavo reikalų vedėjo pareigas „Metalo centre“. Priartėjus karo frontui 1944 m. liepos 1 d. darbą centre teko baigti. 1944 m. rugpjūtį L. Kumpikas vėl pradėjo dirbti Kauno valstybiniame Vytauto Didžiojo universitete vyr. dėstytoju. 1945 m. vasario 1 d. L. Kumpikas laisvu nuo darbo katedroje laiku pradeda dirbti inžinieriumi technologu „Lietstat“ projektavimo darbuose. Jis rengia techninius projektus: „Metalo“ gamyklai, „Metalo“ gamybos skyriui, „Žalgirio“ gamyklai Naujojoje Vilnioje, svarstyklių gamyklai „Svarstis“ Panevėžyje, gamyklai „Apvija“ Kaune. 1949 m. gegužės 11 d. L. Kumpikas suvienytoje universiteto Techninių fakultetų taryboje apgina disertaciją tema „Įrankinių plienų parinkimo klausimu Lietuvos TSR metalo apdirbimo pramonėje“. Rudenį Lietuvos Universitetų Valdyba suteikia Leopoldui Kumpikui docento vardą. 1950 m. sausio 4 d. L. Kumpikas tapo Mechanikos fakulteto Mašinžinystės katedros vedėju.

1950 m. pabaigoje Kauno valstybinis Vytauto Didžiojo universitetas reorganizuotas į atskirus Kauno politechnikos institutą (KPI) ir Kauno medicinos institutą (KMI). 1951 m. vasario 12 d. docentas L. Kumpikas paskiriamas naujai įkurtos Mašinų gamybos technologijos katedros vedėju Mechanikos fakultete. Šiai katedrai buvo pavesta profiliuoti mašinų gamybos technologijos, metalo pjovimo staklių ir įrankių specialybę. 1953–1962 m. L. Kumpikas greta katedros vedėjo pareigų dar buvo ir Mechanikos fakulteto prodekanas. 1962 m. balandžio 1 d. buvo įkurtas Mašinų gamybos fakultetas. Pirmuoju jo dekanu paskirtas doc. L.Kumpikas.  Jis ne tik sėkmingai vadovavo katedrai ir fakultetui, bet rado laiko dar ir vadovėliams bei kitai mokomajai literatūrai rašyti. 1965 m. KPI Mokslinė taryba už išskirtinius nuopelnus, mokslinę ir pedagoginę veiklą bei vadovėlius suteikė Leopoldui Kumpikui profesoriaus vardą. Už nuopelnus mokslui 1973 m. L. Kumpikas apdovanotas Valstybine premija. 1964 m. jam suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio inžinieriaus vardas. Jis buvo vienas iš įtakingiausių mašinų gamybos technologijos studijų programų įgyvendintojų. Daug nuveikė tobulinant  mašinų gamybos terminiją, parengė 10 vadovėlių. Prof. L. Kumpikas deėkano pareigas ėjo iki 1973 m., o katedros vedėjo pareigas – iki 1985 m. Vėliau, prasidėjus permainoms, Mašinų gamybos fakultetas buvo panaikintas ir įtrauktas į Mechanikos fakulteto sudėtį. Kito Mašinų gamybos technologijos katedros struktūra ir pavadinimas. 1985 m. palikęs Mašinų gamybos technologijos katedros vedėjo postą, profesorius L. Kumpikas iki pat mirties ėjo profesoriaus konsultanto pareigas.

Vyras, tėvas, senelis

1934 m. liepos 17 d. Leopoldas Kumpikevičius vedė mokytoją Kazimierą Danilavičiūtę. Baigusi „Saulės“ mokytojų seminariją Kaune, ji mokytojavo pradžios mokykloje ir dėstė kūno kultūrą Žydų mergaičių gimnazijoje Panevėžyje. Persikėlus į Kauną 1938–1942 m. ji dirbo pradinės mokyklos mokytoja, paskui paaukojo karjerą dėl šeimos. Kumpikų šeima susilaukė 4 vaikų: dukters Marijos Vitalijos, sūnų Antano, Jono (mirė 6 metų), ir Kazimiero. Visi trys užaugę vaikai baigė Kauno politechnikos institutą: duktė – Cheminės technologijos fakultetą, sūnūs – Mašinų gamybos fakultetą, visi dirbo pedagoginį darbą, sūnūs tapo technikos mokslų daktarais. Prof. L. Kumpiko pomėgiai buvo automobilizmas ir  darbai sodyboje.  Jis skirdavo dėmesio ir meilės visiems šešiems vaikaičiams, kurie mėgdavo pagyventi pas senelius, pasiklausyti senelio pasakojimų apie vaikystę.

Svarbiausi prof. L. Kumpiko bruožai buvo darbštumas, tolerancija ir taktas. Jo mokiniams paklausus profesoriaus, kodėl jis tiek daug dirba, L. Kumpikas atsakė: „Dirbti sunku, o nedirbti – visų sunkiausia.“ Prof. L. Kumpikas buvo labai tolerantiškas kitų nuomonei ir net savo kolegų silpnybėms. Profesorius karštai sutiko Lietuvos tautinį atgimimą, dalyvavo Baltijos kelyje ir sulaukė valstybės atkūrimo. Paskutiniais gyvenimo metais jis parengė keturių kalbų mašinų gamybos terminų žodyną (trys tomai), kuris jam mirus liko tik rankraščiu.  Terminų apibrėžimai buvo pateikti keturiomis kalbomis (lietuvių, anglų, rusų, vokiečių). Prof. L. Kumpikas mirė 1993 m. liepos 30 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

Minint 100-ąsias  prof. L. Kumpiko  gimimo metines prof. habil. dr. Ramutis Bansevičius rašė: „Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibūdinti profesorių L. Kumpiką kaip asmenį, pedagogą ir kaip pilietį, pasakyčiau taip: tai buvo gilios vidinės ir išorinės inteligencijos žmogus, darni asmenybė, svarbiausia savo pareiga laikiusi buvimą doru žmogumi, geru specialistu, puikiu vyru ir tėvu šeimoje“.