„Į žemę esame siunčiami kaip klausimai“. Prof. Romualdui Baltrušiui – 100

Prof. Romualdui Baltrušiui – 100

Gegužės 1 d. chemikas organikas, KTU profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras Romualdas Baltrušis švenčia garbingą 100 metų jubiliejų. „Į žemę esame siunčiami kaip klausimai, o ne kaip atsakymai“, – rašė profesorius Romualdas Baltrušis  knygoje „Atsiminimų pynė“. Ši profesoriaus frazė tapo jubiliejaus proga KTU muziejaus surengtos virtualios parodos „Į žemę esame siunčiami kaip klausimai… Prof. Romualdui Batrušiui – 100“ pavadinimu. Čia eksponuojamos fotografijos iš asmeninio prof. R. Baltrušio archyvo ir KTU Organinės chemijos katedros bei dokumentai iš KTU archyvo atskleidžia šio žymaus KTU mokslininko ir pedagogo veiklos ir gyvenimo akimirkas. Kai kurie įvykiai užfiksuoti paties jubiliato, kuris dar studijų metais įsigijęs fotoaparatą mėgo fotografuoti. Parodą rengė muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė.

Kilmė ir studijos

Prof. R. Baltrušis gimė 1926 m. gegužės 1 d. Ukmergėje Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo, mokytojo Stasio Baltrušio ir Marijos Škadauskaitės šeimoje. Vaikystėje susirgo kaulų tuberkulioze ir 5 metus nuo 7 iki 12 metų praleido prikaustytas prie lovos. Mamos ir tėvo mokomas namuose jis eksternu baigė Ukmergės pavyzdinę pradžios mokyklą, kuriai vadovavo jo tėvas. Paskui laukė daugybė kojos operacijų, reikėjo iš naujo mokytis vaikščioti. 1945 m. jis baigė Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto (KVVDU) Cheminės technologijos fakultetą, kurį baigė 1950 m. su pagyrimu. Mokslinę veiklą pradėjo Maskvos D.Mendelejevo cheminės technologijos instituto aspirantūroje pas akademiką Vladimirą Radionovą. Nuo 1952 m. mokslinius darbus R. Baltrušis tęsė Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakulteto Organinės chemijos katedroje, kuriai vadovavo akademikas A.Purėnas. R.Baltrušis tyrinėjo β-aminorūgščių ir jų darinių sintezę. 1954 m. jis apgynė chemijos mokslų kandidato disertaciją „N-aril-β-aminorūgščių sintezė ir kitimai“. 1954–1968 m. dirbo KPI asistentu, vyr. dėstytoju, docentu. Skaitė organinės chemijos ir polimerų chemijos kursus.

Mokslo mokyklos Lietuvoje įkūrėjas

1970 m.  prof. R. Baltrušis apgynė chemijos mokslų daktaro (1993 m. nostrifikavo habilituoto daktaro) disertaciją, kuri buvo skirta N-aril-, N-piridil, N-chinolil-β-alaninų sintezei ir jų kitimams į pirimidino darinius. 1973 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1980 m. R. Baltrušis išrinktas Organinės chemijos katedros vedėju. Šiai katedrai jis vadovavo iki 1990 m. Prof. R. Baltrušis plėtojo kelių krypčių mokslinius tyrimus. 1980 m. jis įkūrė Augimo stimuliatorių laboratoriją, kurioje su suburta ir vadovaujama mokslininkų grupe susintetino apie 1000 naujų organinių junginių. Kai kurie iš jų pasižymėjo biologiniu aktyvumu ir buvo pavadinti „stilitais“. Jie skatino žemės ūkio kultūrų augimą, didino derlingumą, todėl buvo sėkmingai pritaikyti žemės ūkyje. Kita R. Baltrušio tyrimų kryptis – hidrintų pirimidino darinių sintezė ir jų pritaikymas kai kurių polimerų termooksidacinės destrukcijos stabilizavimui. Šio mokslininko ir pedagogo veikla buvo itin sėkminga – 130 mokslinių straipsnių, 49 autoriniai pažymėjimai, beveik 40 mokslo populiarinimo straipsnių, parengti 9 mokslų daktarai ir 2 habilituoti mokslų daktarai.

Per ilgus pedagoginio darbo metus studentams skaitė organinės chemijos, bioorganinės chemijos, polimerų fizikos ir chemijos, polimerų chemijos, medienos ir celiuliozės chemijos paskaitų kursus. 1985 m. profesorius laimėjo geriausio KPI lektoriaus konkursą. Vienas ir su bendraautoriais parengė ir išleido mokymo metodinių priemonių, 3 vadovėlius, monografiją, kartu su F. Staniuliu išvertė V.Radionovo „Organinės chemijos praktikos darbus“. 1975 m. už vadovėlius „Stambiamolekulinių junginių chemija“ ir „Organinė chemija“ I ir II dalis R. Baltrušiui (kartu su kitais) paskirta Lietuvos valstybinė premija. 1986 m. R. Baltrušiui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas. Sovietų okupacijos metais organinės chemijos paskaitose prof. R. Baltrušis rasdavo progos atkreipti studentų dėmesį į Tėvynę ir tautą naikinančius okupacinius veiksnius: studentams pasakodavo apie lietuvių chemikų, baigusių Vytauto Didžiojo universitetą nepriklausomoje Lietuvoje, darbus, paminėdavo jų vardais pavadintas JAV laboratorijas, tuo siekdamas parodyti, kiek lietuviai galėtų pasiekti būdami laisvi.

Veikla nepriklausomoje Lietuvoje

1989 m. prof. R. Baltrušis buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamosios tarybos ir Atkuriamojo Senato narys, 1990–1994 m. – KTU Organinės chemijos katedros profesorius. 1999 m. prof. R. Baltrušis parengė ir paskelbė monografiją „N-aril(heterociklil)-β-alaninų sintezė, kitimai ir savybės“. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę profesorius aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, parašė ir išleido monografiją apie prof. Antaną Purėną, memuarus „Atsiminimų pynė“ ir dienoraščio fragmentus „Nuvilnijusios dienos“. Prof. R. Baltrušis yra nuoširdus KTU muziejaus mecenatas ir konsultantas: jis muziejui padovanojo prof. A.Purėno dokumentus, fotografijas ir rankraščius, kuriuos surinko rašydamas monografiją. Taip pat jis ne kartą konsultavo apie buvusią Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Tyrimų laboratoriją, kuri 1940 m. buvo perduota universitetui, ir čia dirbusius chemikus, ypač apie laboratorijos įkūrėją pulkininką dr.Juozą Vėbrą. Profesorius studijavo ir daug metų dirbo čia įsikūrusiame Cheminės technologijos fakultete, todėl jam ypač svarbu, kad būtų išsaugota ne tik modernizmo perlu vadinamo pastato architektūra, bet ir interjeras. Svarbiausios prof. R. Baltrušio vertybės – darbas, tikėjimas ir tėvynė – susiformavo dar besimokant Ukmergės gimnazijoje. „Linkiu visada nešiotis meilę Lietuvai savo širdyse ir nepamiršti, kad Tėvynė – vienintelis kampelis ant Žemės rutulio, kur sava kalba, šventės, tradicijos ir istorija, dėl kurių išsaugojimo pasiaukodami kovojo mūsų protėviai“, – palinkėjo mums prof. R. Baltrušis.

Šeima ir laisvalaikis

1955 m. gruodžio 31 d. R. Baltrušis Šiauliuose susituokė su iš Žemaitijos bajorų kilusia Irena Sofija Hurčinaite (1926–2017). Juos paslapčia sutuokė Irenos Joniškio gimnazijos klasės draugas kunigas Juozas Vaičeliūnas. Irena buvo baigusi stomatologiją Vilniaus universitete, tačiau, nebūdama komjaunuole, iš pradžių dirbo Kauno klinikose stomatologe-volontiere ir laborante Kauno politechnikos institute. Tik 1958 m. ji buvo priimta dirbti į Kauno III ligoninės Petrašiūnų, vėliau Šančių, poliklinikas gydytoja stomatologe (odontologe). Ji viena pirmųjų atliko danties replantaciją.  Prof. R. Baltrušio moksliniai pasiekimai yra ir jo žmonos Irenos pasišventimo rezultatas. Ji prisiėmė sau visą šeimos rūpesčių naštą ir tapo vyro gyvenimo ir veiklos ramsčiu. Baltrušių gyvenimo ir veiklos vienovę atspindi ir jų bendras ex libris, kurį sukūrė dailininkė Gražina Didelytė.

Romualdas ir Irena Baltrušiai domėjosi menu, muzika, teatru, istorija. Naujųjų metų išvakarėse Baltrušiai tradiciškai Kauno muzikiniame teatre žiūrėdavo D.Verdžio operą „Traviata“, lankė muziejus, parodas ir koncertus. Taip pat jie kolekcionavo meno kūrinius ir antikvarinius daiktus. Šis pomėgis juos bičiulystės ryšiais susiejo su kunigu Ričardu Mikutavičiumi, meno kūrinių kolekcionieriumi Vytautu Mikaliūnu, operos soliste Marijona Rakauskaite ir jos vyru Liudu Truikiu, profesoriumi Stasiu Čepuliu ir jo šeima. Prof. R. Baltrušis niekada nekeitė savo pažiūrų, grįstų Tėvynės meile ir katalikiška morale. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę prof. R. Baltrušis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: buvo Katalikų mokslų akademijos ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos narys, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus vicepirmininkas, Jotvingių kryžiaus riterių ordino atkūrimo Lietuvoje signataras. Irena Baltrušienė, kaip ir vyras,  taip pat aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą: dalyvavo Lietuvos skautų, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos bei Lietuvos universiteto moterų asociacijos veikloje. Šeimoje vyravo meilė, pagarba ir tarpusavio palaikymas.