2023 m. rugsėjo 15 d. minimos vieno pirmųjų Lietuvos hidrotechnikos bei vandentiekio specialistų prof. Broniaus Petrulio (1913–2001) 110-osios gimimo metinės. Jubiliejaus proga KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė parengė 2 dalių virtualią parodą „Vandenruošos specialistų mokytojas. Prof. Broniui Petruliui – 110“. Parodoje panaudotos fotografijos ir dokumentai iš prof. B. Petrulio šeimos archyvo, KTU muziejaus ir archyvo.
Bronius Petrulis (1913–2001) gimė Panevėžio rajono Aukštadvario kaime vidutinioko valstiečio šeimoje, mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, baigė Kėdainių aukštesniąją kultūrtechninę mokyklą, kur įgavo inžinieriaus kultūrtechniko (melioratoriaus) specialybę. 1934–1940 m. dirbo Žemės ūkio ministerijos melioracijos departamente. Tuo laikotarpiu B. Petrulis pasireiškė kaip gabus melioracijos sistemų projektuotojas. Iš jo parengtų ir įdiegtų darbų reikėtų paminėti Šiaurės upės baseino melioracijos projektą, kurio dėka Rekyvos ežero lygis nebuvo pažemintas vienu metru, ko reikalavo to meto Žemės ūkio ministerijos valdininkai. Iš viso tuo metu jis parengė 8 analogiškus projektus. 1940 m. B. Petrulis įstojo studijuoti į Vytauto Didžiojo universiteto hidromelioracijos fakultetą, 1943 m. baigė sutrumpintą kursą. Jam suteikta diplomuoto inžinieriaus hidrotechniko specialybė. Jo diplominis darbas buvo Palangos vandentiekio techninis projektas buvo užsakytas Palangos savivaldybės, tačiau dėl karo liko neįgyvendintas. Dar tebebūdamas studentu B. Petrulis pradėjo dirbti Universiteto Sanitarinės technikos katedroje, kartu su kitais specialistais rengdavo projektus pagal Lietuvos miestų savivaldybių ar gamyklų užsakymus. Katedrai vadovavo vienas ryškiausių ir autoritetingiausių Lietuvoje hidrotechnikų, Vasario 16-osios akto signataras, prof. Steponas Kairys.
Didžiausią savo gyvenimo dalį profesorius skyrė pedagoginei ir mokslinei veiklai. Jis ruošė vandentiekio specialistus – inžinierius. Visa B. Petrulio darbinė veikla buvo susijusi su Universitetu (1950 m. pabaigoje reorganizuotame į KPI). Čia jis dirbo įvairiose pareigose – nuo asistento iki profesoriaus. 1945–1948 m. jis buvo Melioracijos katedros vedėjas, 1949 m. – Statybos fakulteto prodekanas, 1954–1956 m. Hidrotechnikos fakulteto prodekanas, 1956–1961 m. – Vandentiekio ir kanalizacijos (nuo 1988 m. – Inžinerinės ekologijos) katedros vedėjas. 1954 m. apgynė disertaciją „Kauno miesto hidrogeologinės sąlygos ir racionalus jų panaudojimas“ ir jam buvo suteiktas technikos mokslų daktaro laipsnis. Be skaitytų paskaitų, įkurtų laboratorijų, vadovavimo praktiniams ir laboratoriniams darbams, kursiniams ir diplominiams projektams, jis atliko virš 90 mokslinių tyrimo darbų, paskelbė spaudoje keliasdešimt straipsnių, paruošė 7-ias mokymo metodines priemones. Parašė knygas ir vadovėlius – „Gyvenviečių vandentiekis ir kanalizacija“ (su S. Vabalevičiumi, 1962), „Komunalinio ir kelių ūkio vadovas“ (su kitais, 1964), „Santechnikos įrengimai pastatuose“ (su Vytautu Burbuliu ir S. Vabalevičiumi, 1965), „Vandens skaidrinimas miestų ir pramonės įmonių vandentiekiuose“ (su A. Sakalausku, 1976), „Vandentiekis“ (su kitais, 1982), parengė mokomųjų priemonių. Be akademinio dėstymo dirbo rengiant įvairius melioracijos, hidrogeologijos bei vandentvarkos projektus. Būdamas garbingo amžiaus profesorius aktyviai dalyvavo Universiteto ir katedros veikloje, konsultavo jaunus mokslininkus, recenzavo jų darbus. Beveik visi Lietuvos vandenruošos inžinieriai (apie 1500) yra jo auklėtiniai.
