Gabi mokslininkė ir nuoširdi kolegė. Prof. Elenai Grinienei – 100

Prof. Elenai Grinienei – 100

2024 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos maisto technologijos inžinierei, habilituotai technologijos mokslų daktarei, KTU profesorei Elenai Grinienei sukanka 100 metų. KTU muziejus sveikina prof. E. Grinienę garbingo jubiliejaus proga ir dovanoja jos gyvenimo keliui skirtą virtualią parodą „Gabi mokslininkė ir nuoširdi kolegė: prof. Elenai Grinienei – 100“. Parodą sudaro 5 dalys: pirma dalis skirta studijoms ir gyvenimui Raseinių gimnazijoje, antroji – studijoms ir darbui Kauno Valstybiniame Vytauto Didžiojo universitete, trečioji – darbui Kauno politechnikos institute, ketvirtoji – Kauno technologijo universitete, penktoji – profesorės šeimai. Parodoje panaudotos fotografijos iš prof. E. Grinienės šeimos archyvo. Parodos autorė – muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė.

Raseinių gimnazijoje

Elena Stoškutė Grinienė gimė 1924 m. rugsėjo 19 d. Raseinių apskrityje, Žalakiškių kaime ūkininkų šeimoje. 1934 m. ji baigė Žaiginio pradžios mokyklos 4 skyrius, 1935 m. – Šiluvos pradžios mokyklos 5-ąjį skyrių ir tais pačiais metais tėvai leido gabią dukrą mokytis Raseinių gimnazijoje. Elenai dar nebaigus gimnazijos 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Okupacija sukrėtė merginą. Dienoraštyje 1941 m. sausio 20 d. ji rašė:

„Žuvo tėvynė! Nebebus jos laisvos, nebedžiūgausim jos laisvės laimėjimu, jos pergalėmis <…> Viskas dings amžių rūkuose. <…> Kartais užeina beviltiškumas, kad jau niekad, niekad nebematysiu trispalvės, niekad žemėlapy nebematysiu atskiros valstybės <…> Negaliu rašyt, ašaros ritasi man per veidą, negaliu nusiraminti. Negaliu suprasti, kodėl mes amžinai turime vergauti, kęsti vargus. Kodėl mes šimtmečius turime lankstytis svetimiems ponams, kodėl mūsų brolių kaulai turėjo pūti Sibire, kad prašvistų dvidešimties metų saulės spindulys? Turėjom, kad ir ne tokią, kokią noriu, gal ne dėl tokios daugelis gyvybių padėjo, bet vis tik turėjom laisvą Tėvynę, laisvus klonius, laisvus miškelius. Nespėjom tuo atsidžiaugti ir vėl… dingo viskas lyg miražas.“

1942 m. Elena baigė gimnaziją ir norėjo studijuoti mediciną, tačiau likimas susiklostė kitaip.

Studijos ir darbo pradžia universitete

1942 m. rudenį atvežusi dokumentus į Vytauto Didžiojo universitetą, E. Stoškutė sužinojo, kad į Medicinos fakultetą dokumentai jau nepriimami, tačiau, kad neprarastų metų, jai buvo pasiūlyta laikinai įstoti į Technologijos fakulteto Cheminės technologijos skyrių. Mergina tikėjosi vėliau pereiti į Medicinos fakultetą, bet 1943 m. kovo 17 d. nacistinės Vokietijos okupacinė kariuomenė užėmė universiteto pastatus ir buvo paskelbta apie universiteto uždarymą. Elena grįžo į Raseinius, kur 1943–1944 dirbo daržovių supirkimo ir pirminio apdorojimo punkte „Sodyba“. Tuo pat metu, nemokamų atostogų sąskaita, ji atliko dalį laboratorinių darbų pratybų universitete, kuriame okupantai leido aukštesnių kursų studentams tęsti karui reikalingas studijas, o mokslininkams – dirbti karui reikalingą mokslinį darbą.

1944 m. E. Stoškutė grįžo tęsti studijų Kauno valstybiniame Vytauto Didžiojo universitete (taip tuo metu buvo pavadintas universitetas). Deja, pereiti į Medicinos fakultetą ji negalėjo, todėl turėjo tęsti studijas Technologijos fakulteto Chemijos skyriuje, kuris 1947 m. pabaigoje buvo reorganizuotas į Cheminės technologijos fakultetą. Studijų metais (1945–1948 m.) ji taip pat dirbo laborante Žemės ūkio akademijos Chemijos katedroje. 1948 m. baigusi universitetą gabi mergina buvo pakviesta dirbti asistente Cheminės technologijos fakulteto Organinės chemijos katedroje (1948–1950 m.) pas prof. Antaną Purėną. Jaunajai asistentei prof. A. Purėnas ir prof. Jonas Janickis buvo didžiausi autoritetai ir mokytojai.

Nuo asistentės iki profesorės

1950 m. pabaigoje Kauno valstybinis Vytauto Didžiojo universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą, o jo Medicinos fakultetas – į Kauno medicinos institutą. 1950 m. Elena Stoškutė Grinienė paskirta dirbti  Maisto produktų technologijos katedroje: 1950–1958 m. buvo vyr. dėstytoja, 1958–1986 m. – docente, nuo 1986 m. – profesore. Ji pirmoji Lietuvoje pradėjo tirti pieno technologinius procesus ir 1956 m. Žemės ūkio akademijos mokslo taryboje apgynė kandidatinę (dabar – daktaro) disertaciją „Sezoniniai pieno riebalų fizikinių-cheminių savybių kitimai“. Prof. Jono Venskevičiaus nuomone, jau 1962 m. doc. E. Grinienė buvo viena stipriausių šios srities mokslininkių Lietuvoje. Su moksliniais pranešimais pieno produktų kokybės tyrimo ir naujų technologijų kūrimo bei tobulinimo klausimais ji dalyvavo įvairių buvusios Sovietų Sąjungos ir kitų šalių mokslinėse konferencijose. E. Grinienės darbus labai vertino Maskvos mėsos ir pieno produktų technologijos instituto profesorius dr. Pavelas Djačenko, kuris buvo vienas žymiausių Sovietų Sąjungos pieno pramonės teoretikų ir praktikų. Jis ragino gabią mokslininkę parengti daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją ir daug padėjo gynimo organizaciniais klausimais. 1985 m. Maskvos mėsos ir pieno technologijos instituto mokslo taryboje doc. E. Grinienė apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Skonio ir aromato savybių tyrimais sąlygojami technologiniai sviesto kokybės gerinimo aspektai“.

Prof. E. Grinienei vadovaujant parengtos ir sėkmingai apgintos 5 mokslų kandidato (daktaro) disertacijos, katedroje pradėta kurti tyrimams būtina chromatografijos laboratorija. Profesorės iniciatyva 1986 m. Kaune organizuota SSRS mokslinė konferencija „Maisto skonio ir kvapo chemija“. Prof. E. Grinienė paskelbė per 180 mokslo ir apie 20 mokslo populiarinimo publikacijų Lietuvos, buvusios Sovietų Sąjungos ir užsienio šalių žurnaluose, yra 5 pieno produktų gamybos tobulinimo išradimų bendraautorė. 1968–1989 m. ji parengė  vadovėlių ir mokymo priemonių  „Techniškoji biochemija“ (su bendraautoriais, 1968), „Statinė biochemija“ (1989 m.), „Dinaminė biochemija“ (1989 m.), „Bendrosios biochemijos laboratoriniai darbai“ (1978 m.), „Techninės biochemijos laboratoriniai darbai“ (1969 m.). Profesorė buvo griežta ir reikli studentams, bet su daugeliu pirmųjų laidų studentų ir doktorantais bičiulystė tęsiasi ilgus metus. Kartu ji buvo labai jautri ir nuoširdi kolegoms, kurie dažnai ateidavo pasiguosti ir išlieti širdį. Profesorė mokėjo išklausyti ir neteisti.

Nepriklausomoje Lietuvoje

1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o 1990 m. spalio 31 d. Kauno politechnikos institutas tapo Kauno technologijos universitetu. Gimnazijos laikų dienoraštyje, sielvartaudama dėl Lietuvos  okupacijos, E. Stoškutė tikėjo, kad Lietuva vėl bus laisva:

„Vis tik tikiu, šventai tikiu, jog Lietuva, kada nors bus laisva, laisvai dirbsiu dėl Jos, grožėsiuos Jos kloniais, kalneliais, grožėsiuos ežerais, upeliais. Viskas, kas savą džiugina sielą, ramina.“

Iki 1994 m. prof. E. Grinienė dirbo KTU Maisto produktų technologijos katedroje. Taip pat ji buvo KTU Cheminės technologijos fakulteto mokslo tarybos bei pirmojo KTU Senato narė, Maisto instituto mokslų darbų redkolegijos narė. 1991 m. profesorė dalyvavo VII Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume. Profesorė parengė ir skaitė šiuos universitetinių studijų kursus: „Augalinių maisto produktų technologija“, „Duonos-konditerijos gaminių technologija“, „Riebalų perdirbimo technologija“, „Pieno produktų technologija“, „Biochemija“, „Techniškoji biochemija“, „Maisto fiziologija“, „Maisto produktų komponentai ir jų funkcinė reikšmė“, „Pieno fizika ir chemija“. 1990–1992 m. buvo išleistos 4 prof. E. Grinienės mokomosios knygos, o 1998 m. buvo išleista jos knyga „Biochemija“.

1994 m. profesorė išėjo į pensiją. Prof. E. Grinienė dalyvavo Cheminės technologijos fakulteto jubiliejiniuose renginiuose, knygų pristatymuose, su kolegėmis mėgo keliauti, aplankė JAV gyvenusią gimnazijos laikų draugę.

Šeima

Dar būdama 17 metų Elena Stoškutė svajojo, kad didžiausia laimė yra turėti vaikų ir ši svajonė išsipildė. 1950 m. gegužės 13 d. ji ištekėjo už inžinieriaus Algirdo Grinio, 1951 m. gimė sūnus Vygintas, o 1957 m. – duktė Regina. Abu vaikai taip pat gabūs mokslininkai – Vygintas Grinis apgynė technologijos mokslų daktaro disertaciją, o Regina Levišauskienė – medicinos ir socialinių  mokslų. Grinių šeima mėgo atostogauti Palangoje, Nidoje ir Pervalkoje. Vyras Algirdas mėgo fotografuoti, o Elena su sūnumi ryškino juostas tamsioje vonioje. Užauginę vaikus Griniai tęsė tradiciją atostogauti Pervalkoje, mėgo su vaikais ir vaikaičiais keliauti po Lietuvą, vasaroti sode Kleboniškyje. Jie buvo labai aktyvūs Pažaislio festivalio, koncertų filharmonijoje bei dramos teatro spektaklių lankytojai. Elena rėmė vyro aistrą chorinei muzikai – Algirdas buvo ilgametis KTU choro „Absolventas“ prezidentas ir su choru dalyvavo visose Dainų šventėse. Griniai turėjo platų ilgamečių bičiulių ratą, su kuriais susitikę mėgdavo dainuoti ir šokti. Santuokoje Griniai pragyveno 62 metus iki Algirdo Grinio mirties 2012 m.

Prof. E. Grinienė net gilioje senatvėje mėgsta skaityti istorines, filosofines knygas, daro jų santraukas, kurias aptaria su dukra Regina. Taip pat ji mėgsta spręsti kryžiažodžius, ypač mėgsta operą. Ją labai džiugina vaikaičių ir provaikaičių apsilankymai, nuoširdus vaikų rūpestis.