„Kad mokslas priartėtų prie žmonių...“ Prof. Kazimierui Baršauskui – 120

„Kad mokslas priartėtų prie žmonių…“

Prof. Kazimierui Baršauskui – 120

2024 m. gegužės 13 d. Kauno politechnikos instituto (nuo 1990 m. – Kauno technologijos universitetas) rektoriui prof. Kazimierui Baršauskui būtų sukakę 120 metų. Prof. K. Baršauskas (1904–1964) buvo fizikos mokslų daktaras, Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos katedros vedėjas, Technologijos, vėliau – Elektrotechnikos fakulteto dekanas, Kauno politechnikos instituto rektorius. Jo vadovaujamas Kauno politechnikos institutas tapo viena reikšmingiausių aukštųjų mokyklų SSRS okupuotose Baltijos šalyse, per 13 jo vadovavimo metų parengęs beveik 7 tūkstančius inžinierių, užmezgęs glaudžius ryšius su gamyba, įsteigęs vakarinį ir neakivaizdinį skyrius didžiausiuose Lietuvos miestuose. Prof. K. Baršauskas buvo ne tik puikus organizatorius ir gabus mokslininkas, bet drąsus ir humaniškas vadovas, subrendęs Nepriklausomoje Lietuvoje ir sovietinėje sistemoje išsaugojęs patriotizmą, tautiškumą, pagarbą ir atjautą žmonėms. Tremtiniai ir politiniai kaliniai, dirbę ir studijavę KPI, mirus K. Baršauskui, neteko didžiausio užtarėjo ir pagalbininko. Minint prof. K. Baršausko 110-ąsias metines KTU, profesoriaus sesuo Viktorija Karčiauskienė pasakojo, kad jai paklausus, kodėl brolis tiek daug dirba – organizuoja KPI skyrius kituose miestuose, K. Baršauskas atsakė: „Kad mokslas priartėtų prie žmonių. Kai bus daugiau išsilavinusių žmonių, Lietuva nenutautės“.

Parodoje panaudotos fotografijos ir dokumentai iš KTU muziejaus, KTU archyvo, KTU fotoarchyvo, prof. Stanislovo Sajausko archyvo ir prof. K. Baršausko šeimos archyvo. Parodą rengė KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė.

Vaikystė ir kelias į mokslą

Kazimieras Baršauskas gimė 1904 m. gegužės mėn. 13 d. Vilkaviškio apskrities Gižų kaime gausioje ūkininko šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metu mirus tėvui, dešimtmečiui Kazimierui kartu su vyresniuoju broliu teko pagrindinė ūkio darbų našta. Pasimokęs su pertraukomis pradinėje mokykloje, jis įstojo į Marijampolės realinės gimnazijos antrąją klasę. Baigęs gimnaziją, Kazimieras Baršauskas pradėjo studijuoti fiziką Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakultete. Rimtos studijos ir uždarbiavimas pragyvenimui reikalavo daug laiko, tačiau aktyvus studentas domėjosi ir visuomenės reikalais. Jis priklausė liberalios krypties „Varpo“ korporacijai, buvo studentų matematikų-fizikų draugijos valdybos narys. Nepamiršdavo ir savo gimtojo kaimo kultūros reikalų: vienų atostogų metu jis režisavo Gižų saviveiklininkų vaidinimą apie „svieto lygintoją“ Tadą Blindą. Paskutiniaisiais studijų metais Kazimieras Baršauskas buvo pakviestas dirbti į Fizikos katedrą jaunesniuoju laborantu. Jo parengtas diplominis projektas „Gerų ir blogų laidininkų šilumos laidumas“ buvo įvertintas labai gerai, o rengiant projektą pagaminti prietaisai buvo naudojami Fizikos katedroje mokymo tikslams.

Darbas – gyvenimo pagrindas

1929 m. dar nebaigęs Universiteto K. Baršauskas buvo priimtas dirbti į Fizikos katedrą jaunesniuoju laborantu. 1930 m. rugsėjo 23 d. jam buvo įteiktas Universiteto diplomas, o nuo lapkričio 3 d. jis buvo pašauktas atlikti karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Pradėjo tarnauti 5-ajame pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulke, kur gavo pradinį karinį parengimą. Po 2 mėnesių K. Baršauskas tapo Karo mokyklos kariūnu-aspirantu, vėliau paskirtas tarnauti 3-ajame artilerijos pulke. 1931 m. rudenį, gavęs prof. Igno Končiaus pasiūlymą, K. Baršauskas dalyvavo konkurse VDU Matematikos-gamtos fakulteto Fizikos katedros jaunesniojo laboranto pareigoms užimti ir jį laimėjo. Karinę tarnybą jis baigė tik po metų, kadangi susirgo vidurių šiltine ir 3 savaites gydėsi Karo ligoninėje.  Kazimieras Baršauskas vėl pradėjo dirbti Fizikos katedros jaunesniuoju laborantu, po metų paskirtas vyresniuoju laborantu, vėliau asistentu. K. Baršauskas pradėjo domėtis fotoefektu, vėliau – kosminiais spinduliais. Matematikos-gamtos fakulteto vadovybės ir dekano prof. Z. Žemaičio pastangomis K. Baršauskas išvyko vieneriems metams stažuotis į Berlyną Šaltotengurgo aukštosios technikos mokyklos Fizikos institutą pas žinomą kosminių spindulių specialistą prof. Hansą Geigerį. Čia jis išmoko gaminti kosminių spindulių skaitiklius, sumontavo reikalingą aparatūrą ir atliko daugybę bandymų, kurių rezultatus apibendrino straipsnyje „Pranešimai apie energijos pasiskirstymą kosminių spindulių būriuose“. Straipsnį atspausdino vienas autoritetingiausių to meto fizikos žurnalų „Zeitschrift für Physik“. Grįžęs į Kauną jis tęsė mokslinį darbą ir 1938 m. antrinių kosminių spindulių energijos pasiskirstymo klausimu apgynė daktaro disertaciją.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą Vytauto Didžiojo universitetas buvo pavadintas Kauno universitetu. K. Baršauskas paskirtas docentu, o vėliau – ir Fizikos katedros vedėju, profesoriumi. Vokiečiams okupavus Lietuvą, K. Baršauskas buvo atleistas iš Fizikos katedros vedėjo pareigų. Okupantams sustabdžius paskaitas Universitete, doc. K. Baršauskas ragino nepaisyti draudimo ir 1943–1944 mokslo metams priimti studentus į pirmą kursą. Jis pasinaudojo 1941 m. įkurto vakarinio Suaugusių instituto priedanga ir oficialiai organizavo kursus technikams, kuriuose buvo stengiamasi išeiti Universiteto pirmojo kurso programą.

1944 m. Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą, K. Baršauskas paskirtas Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos katedros vedėju. Universiteto padėtis buvo sunki: atsitraukdami vokiečiai susprogdino techniškųjų fakultetų rūmus Aleksote, išgrobstė aparatūrą. Dalis dėstytojų pasitraukė į Vakarus. Auditorijose ir laboratorijose buvo šalta, trūko vadovėlių. Pokario metais ypač išryškėjo K. Baršausko, kaip aukštojo mokslo organizatoriaus, talentas. Jis buvo paskirtas Technologijos fakulteto dekanu, o šiam skilus į tris – Elektrotechnikos fakulteto dekanu. 1944–1950 m. sovietų okupantai, padedami komunistų, Lietuvoje rengė represijų, trėmimų ir ideologinės-moralinės prievartos akcijas, kurių neišvengė ir Universiteto akademinė bendruomenė. Prof. K. Baršauskas stengėsi padėti persekiojamiems žmonėms, tačiau ir pats neišvengė ideologinio persekiojimo – trečiam leidimui 1947 m. paruoštas jo vadovėlis „Fizika I–II dalis: mechanika, garsas, šiluma“ susilaukė neigiamos recenzijos dėl „beidėjiškumo“, buvo sustabdytas jo leidimas.

Kuo daugiau išsilavinusių žmonių, tuo tauta geresnė

1950 m. pabaigoje SSRS aukštojo mokslo ministras pasirašė įsakymą Kauno valstybinį Vytauto Didžiojo universitetą reorganizuoti į du institutus. Prof. K. Baršauskas buvo paskirtas Kauno politechnikos instituto rektoriumi ir šias pareigas ėjo trylika metų iki savo mirties. Jo vadovavimo metu buvo pradėtas statyti KPI (nuo 1990 m. – KTU) miestelis, išplėstas bendrabučių tinklas. Vadovaujant prof. Kazimierui Baršauskui, KPI tapo viena reikšmingiausių aukštųjų mokyklų SSRS okupuotose Baltijos šalyse. 1956 m. prof. K. Baršauskas buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos akademiku. Kartu būdamas ir Fizikos katedros vedėju, jis toliau plėtė fizikos mokslo tyrimus talentingai nuspėdamas būsimas aktualias fizikos kryptis: puslaidininkių fiziką, ultragarso fiziką ir techniką, branduolinį magnetinį rezonansą. Šioms problemoms tirti jis sutelkė kolektyvus, iš kurių išaugo daug plačiai žinomų mokslininkų: prof. habil. dr. Vytautas Ilgūnas ir Danielius Eidukas. Jis buvo 15 daktaro (kandidatinių) disertacijų moksliniu vadovu, 36 disertacijų oponentu. Jo pastangomis įkurta Ultragarso probleminė laboratorija (dabar – Prof. K. Baršausko ultragarso mokslo institutas). Jo vadovauti darbai puslaidininkių tyrimo srityje sudarė prielaidas 1970 m. katedroje įkurti „Integralinių schemų gamybos technologinių procesų automatizavimo“ laboratoriją.

Prof. Kazimieras Baršauskas buvo daugelio populiarių mokslinių straipsnių autorius, aktyvus Lietuvos fizikų draugijos narys, žurnalo „Lietuvos fizikų rinkinys“ redakcinių kolegijų narys, vienas iš „Žinijos“ draugijos steigėjų. Kazimieras Baršauskas labai rūpinosi fizikos mokslo populiarinimu ir dėstymu universitete bei vidurinėse mokyklose. Pirmuosius vadovėlius išleidęs nepriklausomoje Lietuvoje, šį darbą ypač suintensyvino pokario metais. Ištisos moksleivių kartos mokėsi iš prof. K. Baršausko kartu su kolegomis parašytų vadovėlių. Prieš mirtį , prof. K. Baršauskui švenčiant 60-metį, jam buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas. Prof. K. Baršauskas rūpinosi KPI istorine atmintimi – 1964 m. balandžio 9 d. jo iniciatyva nutarta įkurti KPI muziejų.

Profesorius visuomet buvo smagus, energingas, visiems lengvai prieinamas. Jis stengdavosi padėti žmonėms, kurie buvo pakliuvę į sovietų valdžios nemalonę – tremtiniams ir politiniams kaliniams, jų vaikams. KPI dirbo sovietų lageriuose kalėję asmenys, mokėsi jų vaikai. Už pagalbą sovietų valdžios persekiojamiems žmonėms profesorius buvo skundžiamas KGB, kuris 1957 m. jam įteikė 159 nepatikimų studentų sąrašą. Augant Lietuvoje pramonei prof. K. Baršauskas pradėjo kurti vakarinius KPI skyrius – 1956 m. buvo įkurtas vakarinis skyrius Vilniuje, 1960–1961 m. tokie skyriai pradėjo veikti Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Prof. K. Baršauskas siekė, kad Lietuvoje kuo daugiau būtų išsilavinusių žmonių ir neprivažiuotų rusakalbių specialistų. Kurdamas vakarinius skyrius ir ribodamas studentų iš kitų SSRS respublikų priėmimą, prof. K. Baršauskas stengėsi stabdyti Lietuvos rusifikaciją. Tačiau tokia jo veikla neliko nepastebėta – 1957 m. prof. K. Baršauskas gavo griežtą įspėjimą iš SSRS Aukštojo mokslo ministerijos dėl studentų iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų nepriėmimo į KPI. Vis dėlto, tai nesustabdė prof. K. Baršausko, kuris tęsė savo misiją iki gyvenimo pabaigos.

Prof. K. Baršauskas mirė staiga 1964 m. gegužės 24 d., vos sulaukęs 60 metų. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Mylimą profesorių į amžinojo poilsio vietą palydėjo dešimtys tūkstančių žmonių. Buvo kalbama, kad prof. K. Baršausko laidotuvės žmonių skaičiumi prilygo Atlantą perskridusių ir didvyriškai žuvusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuvėms.

Šeima ir laisvalaikis

Dar studijuodamas Universitete, 1928 m. balandžio 9 d. K. Baršauskas vedė Reginą Točilauskaitę. 1930 m. jaunai šeimai gimė sūnus Vytautas, tačiau šeimyninis gyvenimas nesusiklostė – šeima iširo. Nacių okupacijos metais K. Baršauskas įsimylėjo ir vedė Medicinos fakulteto studentę Donatą Norkaitę. Šeima susilaukė sūnų Jono ir Petro. Vaikus mokė darbštumo ir kantrybės, skatino siekti mokslo, sakydavo, kad darbas – tai gyvenimo pagrindas. Buvo negriežtas, atlaidaus būdo. Namai Kazimierui Baršauskui buvo ramybės uostas, gėrio oazė ir atgaivos šaltinis. Žmona Donata vyrą ir vaikus apsupo švelnumu ir ramybe, prisiėmė ant savo pečių visus buities rūpesčius, sukurdama idealias sąlygas vyrui dirbti ir buvo puiki jo pagalbininkė. Būdama gydytoja, ji nedvejodama paliko savo darbą ir dvidešimt metų, iki pat vyro mirties, gyveno jo darbais ir idealais. Prof. K. Baršauskui tai buvo didžiulė gyvenimo parama ir palaima. Savaitgaliais visa šeima mėgo važiuoti žvejoti. Mėgstama vieta – Kauno marios ties Strėva ir Kapitoniškėmis. Prof. K. Baršauskas labai mėgo žvejybą, mylėjo gamtą, tik savo pomėgiams turėjo labai mažai laiko, todėl džiaugėsi kiekviena pragyventa diena. Žmona Donata Baršauskienė apie savo vyrą sakė: „Meilė ir gerumas buvo neatsiejami nuo jo gyvenimo prasmės. Nieko pasaulyje nebuvo, ko jis būtų nemylėjęs – mylėjo šeimą, namus, žmones, mylėjo gamtą, gyvūnėlius, mylėjo darbą, bendradarbius, mylėjo net tuos, kurie jo nemylėjo… Į visus gyvenimo įvykius jis žvelgdavo pro gėrio, jautrumo prizmę, matė realų sunkų gyvenimą, bet į ateitį žiūrėjo optimistiškai“.

Atminimo įamžinimas

Minint prof. K. Baršausko mirties metines prof. Marijono Martynaičio vadovaujamas KPI rektoratas prašė Kauno politechnikos institutą pavadinti prof. K. Baršausko vardu, tačiau Lietuvos SSR vadovybė tam nepritarė. Vis dėlto KPI prof. K. Baršausko mirties metinės paminėtos labai iškilmingai: KPI instituto kino mėgėjai sukūrė dokumentinį filmą „Žmogus, pasilikęs širdyse“, KPI ultragarso probleminei laboratorijai suteiktas K. Baršausko vardas ir atidengta memorialinė lenta, KPI centriniuose rūmuose atidarytas prof. K. Baršausko memorialinis kambarys – pirmoji prof. K. Baršausko iniciatyva pradėto kurti KPI muziejaus ekspozicija, dalis Tunelio gatvės pavadinta K. Baršausko vardu, KPI Elektronikos rūmų (Studentų g. 50) kiemelyje atidengtas K. Baršausko paminklinis biustas (skulptorius Vladas Pleškūnas). 1965 m. Nemuno laivininkystės valdybos nutarimu keleivinis 232 vietų laivas, plaukiojęs Kuršių mariomis ir Nemuno žemupiu, pavadintas „Kazimieras Baršauskas“. 1966 m. geležinkelio viadukui Petrašiūnuose suteiktas profesoriaus Kazimiero Baršausko vardas. 1969 m. buvo išleista knyga „Kazimieras Baršauskas“. 1970 m. Žaliakalnyje, prie namo Kauko al. 20, kur gyveno prof. K. Baršauskas, atidengta memorialinė lenta.

Prof. K. Baršauskas buvo įvertintas ir nepriklausomoje Lietuvoje: 1994 m. pradėta teikti (įsteigta 1993 m.) Lietuvos mokslų akademijos vardinė Kazimiero Baršausko premija, kas 4-ius metus skiriama elektronikos ir elektrotechnikos mokslų srityse dirbantiems mokslininkams. KTU buvo iškilmingai paminėtos prof. K. Baršausko 100-osios gimimo metinės 2004 m.: išleistas dokumentinio filmo „Jis Baršauskas: amžininkų prisiminimai“ kompaktinis diskas (scenarijus, režisūra – Jonas Klėmanas, operatorius, montažas Vladas Deksnys); sukurtas jam skirtas medalis „Akademikui K. Baršauskui – 100 metų“ (skulptorius Stasys Žirgulis), buvo išleista Juozo Stražnicko knyga „Profesorius Kazimieras Baršauskas: meilės galia“ (Kaunas, 2003), KTU Fundamentaliųjų mokslų fakultete atidaryta Fizikos laboratorija (Studentų g. 50, 225 kab.), prie KTU Pirmųjų rūmų (A. Mickevičiaus g. 37) atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulptorius Stasys Žirgulis).