Prof. Kęstučiui Sasnauskui – 100

Prof. Kęstučiui Sasnauskui – 100

2023 m. lapkričio 3 d. minimos  silikatų technologijos srities mokslininko, buvusio Kauno politechnikos instituto, nuo 1990 m. – Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto dekano, Silikatų technologijos katedros vedėjo prof. Kęstučio Sasnausko (1923–2010) 100-osios gimimo metinės. Jubiliejaus proga KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė parengė 4 dalių virtualią parodą „Gabus mokslininkas ir jautrus vadovas. Prof. Kęstučiui Sasnauskui – 100“, kurioje atskleistos profesoriaus gyvenimo akimirkos. Parodoje panaudotos fotografijos iš Sasnauskų šeimos archyvo, KTU fotoarchyvo ir dokumentai iš KTU archyvo.

Kilmė ir vaikystė

Kęstutis Sasnauskas gimė 1923 m. lapkričio 3 d. Telšiuose tarnautojo šeimoje. Jo tėvas Jonas Sasnauskas buvo kilęs iš Lietuvos bajorų Sasnauskų giminės. 1915 m. jis baigė Vilniaus vidurinę chemijos-technikos mokyklą, vėliau – Vladimiro karininkų mokyklą Sankt Peterburge, kurią baigęs tarnavo Imperatoriškosios leibgvardijos Lietuvių pulke. 1917 m. įvykus bolševikų perversmui, pulkas pasitraukė į pietus. J. Sasnauskas įstojo mokytis į Kijevo politechnikos institutą, baigė 2 kursus. 1921 m.  gegužės 13 d. vedė ukrainietę Mariją Karpenko. 1922 m. Sasnauskų šeima grįžo į Lietuvą,  apsigyveno Jono Sasnausko gimtinėje Telšiuose. 1923 m. lapkričio 3 d. jiems gimė dvyniai Algirdas ir Kęstutis. Jonas Sasnauskas dirbo Telšių apskrities technikos inspektoriumi. 1928 m. J.Sasnauskas buvo paskirtas Kauno apskrities technikos inspektoriumi, todėl Sasnauskų šeima persikėlė į Kauną. Kartu su Ernestu Kirša ir vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo žmona Stefanija Skučiene J. Sasnauskas įsigijo akcinę bendrovę „Kalkės“ ir tapo vienu iš šios bendrovės savininkų. Bendrovei priklausė akmens laužyklos Menčių kaime (Akmenės valsčiuje) ir kalkių degykla Bausko kaime (Papilės valsčiuje).

Nuo gimnazisto iki studento

Kaune Kęstutis Sasnauskas su broliu Algirdu mokėsi privačioje Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje, kuri buvo įsikūrusi Ateitininkų rūmuose. Sasnauskai gyveno Trakų gatvėje, kur nuomojosi butą. Kęstutis buvo jūrų skautas ir plaukiojo jachta, lankė krepšinį. 1939 m. Sasnauskų šeima iširo – tėvas Jonas Sasnauskas sukūrė kitą šeimą. Kęstutis liko gyventi su motina, o brolis Algirdas – su tėvu. Jie apsigyveno tėvo pastatytame karkasiniame name M. Jankaus gatvėje. 1940 m. sausio mėnesį, dar prieš Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, Marija Sasnauskienė su sūnumi Kęstučiu nutarė išvykti iš Lietuvos. Ji buvo patyrusi okupacijos baisumus Ukrainoje, todėl, pasinaudojusi tuo, jog turi vokiško kraujo (jos mama buvo vokietė), su Kęstučiu išvyko į Vokietiją. 1941 m. balandžio 3 d. Alenšteine (Vokietija, dabar – Olštynas, Lenkija) Marija Sasnauskienė mirė nuo plaučių uždegimo. 17-metis Kęstutis liko vienas svetimoje šalyje. Palaidojęs mamą, Kęstutis išvyko į Tiuringiją ir Posnecko konditerijos fabrike dirbo šaltkalviu.

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, Kęstutis pirmu traukiniu iš Vokietijos atvyko į Lietuvą pas tėvą į Vilnių, kur tuo metu dirbo tėvas. 1942 m. K. Sasnauskas baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo 1-ąją berniukų gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Chemijos skyrių. 1943 m. kovo 17 d. naciai užėmė universiteto rūmus ir paskelbė apie universiteto uždarymą. Kęstučio brolis dvynys Algirdas buvo paimtas darbams į Vokietiją, kur netrukus mirė nuo ligos. Kęstutis Sasnauskas aktyviai dalyvavo antinacinėje rezistencijoje – organizavo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos pogrindinio laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ spausdinimą – parūpindavo pogrindinei spaustuvėlei dažus ir popierių. Spausdinimo priemones jis veždavo vežimu Kęstučio gatve, buvo ginkluotas pistoletu ir neketino gyvas pasiduoti naciams. Į pogrindinio laikraščio spausdinimą ir platinimą buvo įsitraukusios K. Sasnausko pusseserės Stanislava Grachauskytė ir Elena Gineitienė su vyru advokatu Alfonsu Gineičiu. Pogrindinį laikraštį taip pat platino prof. Kazimieras Baršauskas.

1944 m. rudenį K. Sasnauskas grįžo tęsti studijas Kauno Valstybiniame Vytauto Didžiojo fakulteto Technologijos fakultete. 1945 m. birželio 1 d. jis pradėjo dirbti laborantu Technologijos fakulteto Neorganinės technologijos katedroje, nuo 1947 m. – vyr. laborantu toje pačioje katedroje. 1948 m., apgynęs diplominį projektą „Cemento fabrikas Pamerkyje“, baigė studijas ir įgijo inžinieriaus technologo kvalifikaciją.

Nuo asistento iki profesoriaus  ir fakulteto dekano

Baigęs universitetą, K. Sasnauskas dirbo pedagoginį darbą Cheminės technologijos fakultete iš pradžių Neorganinės chemijos, vėliau – Chemijos pramonės procesų ir aparatų katedroje, o ją likvidavus, 1956 m. perėjo į Silikatų technologijos katedrą. 1955 m. jis apgynė chemijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Cementuojančios plėvelės ir hidroterminio proceso tyrimai gaminant silikatinius gaminius su kreidos mergeliu“. 1956 m. jam suteiktas docento vardas. 1962–1989 m. K. Sasnauskas buvo Silikatų technologijos katedros vedėjas, 1965–1991 m. Cheminės technologijos fakulteto dekanas. 1972 m. jis apgynė daktaro disertaciją (dabar – habilituoto daktaro) „Fazių tarpusavio sąveikos procesų ir autoklavinių silikatinių dirbinių gamybos intensyvinimo tyrimai“. Disertaciją jis parengė būdamas fakulteto dekanu, rūpindamasis priestato statyba ir laboratorijų įranga. 1974 m. jis tapo profesoriumi.

Mokslininkas sukūrė autoklavinių silikatinių dirbinių kietėjimo procesų, individualių KHS sintezės, jų savybių ir panaudojimo mokslo mokyklą. Jo mokslinių tyrimų sritys buvo kalcio hidrosilikatų sintezės panaudojimas, autoklavinių silikatinių dirbinių technologijos tobulinimas. Prof. K. Sasnauskas paskelbė daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių, parašė knygą „Plytų, čerpių ir drenų gamyba“ (su bendraautoriais, 1961 m.) ir vadovėlį „Cheminės technologijos procesai ir aparatai“ (su bendraautoriais, 1966 m.). 1968–1998 m. 12 jo vadovaujamų aspirantų (doktorantų) parengė ir apgynė disertacijas. Prof. K. Sasnausko darbai yra reikšmingi ne tik teoriniu, bet ir praktiniu požiūriu – pagal mokslininko pasiūlytą technologiją, 1993 m. Kauno bendrovėje „Silbitas“ buvo pradėta kalcio hidrosilikatų termoizoliacinių plokščių gamyba.

Daug metų profesorius buvo KPI Cheminės technologijos ir Lengvosios pramonės fakultetų jungtinės mokslinės disertacinės tarybos pirmininkas, vėliau – disertacinės specializuotos tarybos pirmininkas, tarptautinių statybinių medžiagų konferencijų  (IBAUSIL) Veimare organizacinio komiteto narys. Iki 1991 m. jis buvo Pabaltijo regioninės specializuotos disertacinės tarybos  Rygoje pirmininko pavaduotojas, Vyriausiosios atestacinės komisijos Maskvoje pirmininko pavaduotojas, Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas (1991–1996 m.), žurnalo „Chemija“ redakcinės kolegijos narys. Taip pat jis padarė 7 išradimus, pelnė 3 Lietuvos Respublikos patentus (1993–1998 m.). 1984 m. jam buvo įteikta Lietuvos SSR valstybinė premija (su kitais). Be to jis buvo pasaulio išradėjų olimpiados „Genius-98“ (Budapeštas) laureatas. KTU Senatas, vertindamas prof. K. Sasnausko nuopelnus Universitetui, 2003 m. suteikė jam garbingą KTU profesoriaus emerito vardą.

Vyras, tėvas, senelis

1949 m. sausio 18 d. Kęstutis Sasnauskas vedė Birutę Tamulytę ir sukūrė darnią šeimą. Sasnauskai užaugino dukrą Laimutę (g. 1950 m.) ir sūnų Vytautą (g. 1955 m.), rūpinosi vaikaičiais. Vaikams ir vaikaičiams skiepijo meilę Lietuvai, jos istorijai, lietuvių kalbai, dainoms, gamtai, skatino domėjimąsi mokslu, ugdė pareigos ir atsakomybės jausmą. Jis mėgo keliones po Lietuvą, grybavimą, techniką, domėjosi techniniais dalykais. Buvo labai sąžiningas, darbštus, atsidavęs darbui, jautrus kolegoms.