Balandžio 20 d. sukanka 120 metų, kai gimė Lietuvos energetikos patriarchas prof. Leonas Kaulakis. Jubiliejaus proga KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė parengė virtualią parodą, atskleidžiančią šios asmenybės gyvenimo epizodus, darbinę veiklą ir santykį su Universitetu.
Leonas Kaulakis gimė 1903 m. Tauragės apskrities Šilalės rajono Selvestrų kaime advokato šeimoje. Augdamas arti Rietavo, dar vaikas matė pirmąją Lietuvos elektrinę bei elektrinį apšvietimą ir tai jam padarė didelį įspūdį, kad ryžosi tapti elektromechaniku. 1922 m. baigė Telšių gimnaziją ir įstojo į ką tik įkurtą Lietuvos universitetą. 1928 m. baigė šio universiteto Technikos fakultetą. Dar besimokydamas universitete, 1926 m. L. Kaulakis pradėjo dirbti jaunesniuoju laborantu Elektrotechnikos katedroje ir daug nuveikė steigiant universitete pirmąją elektrotechninę laboratoriją, o vėliau ir kitas laboratorijas. Baigęs universitetą, L. Kaulakis buvo pasiųstas stažuotis į Ciuricho aukštąją technikos mokyklą ir į Paryžiaus aukščiausiąją elektrotechnikos mokyklą. Ten domėjosi mokymo organizavimu ir laboratorijų įrengimais. 1929 m. sugrįžo į Kauną ir pradėjo dirbti jaunesniuoju asistentu Universitete. 1930 m. paskirtas vyresniuoju asistentu ir pradėjo dėstyti elektrinių matavimų bei elektros stočių ir tinklų disciplinas. L. Kaulakis jau tuomet daug nuveikė organizuodamas elektrotechniškų specialybių inžinierių ruošimą, kurdamas lietuvišką elektrotechnikos terminiją ir pradėdamas mokslinius tyrimus elektros energetikos srityje. Pirmasis reikšmingasis L. Kaulakio darbas buvo 1931 m. išleistas vadovėlis „Šviesotechnikos pradmenys“, kuriame buvo aprašyti pagrindiniai šviesotechnikos įrenginiai ir duota jų projektavimo metodika. L. Kaulakis aktyviai dalyvavo ir 1936 m. įsteigto Energijos komiteto veikloje, dirbo Elektros sekcijoje, kuriai iš pradžių vadovavo P. Drąsutis, o vėliau jis pats. Elektros sekcija parengė Lietuvos elektrifikacijos planą. Vadovaujant L. Kaulakiui, 1937–1938 m. buvo atlikta energetikos ūkio analizė. L. Kaulakis pradėjo propaguoti vietinių kuro išteklių (durpių ir vandens) panaudojimą valstybės energetikos ūkyje. Jis kartu su inžinieriumi A. Gruodžiu paruošė pirmosios Lietuvoje valstybinės durpėmis kūrenamos Rekyvos elektrinės projektą. L. Kaulakis vadovavo ir kelių hidroelektrinių projektavimui. Jis buvo parengęs ir Kauno hidroelektrinės projekto apmatus ir parinkęs jai vietą ten, kur ji ir buvo pastatyta. 1932 m. L. Kaulakis atstovavo Lietuvą Pasauliniame Elektros kongrese Paryžiuje, 1938 m. – Pasaulinėje Energijos konferencijoje Vienoje.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą Vytauto Didžiojo universitetas pavadintas Kauno universitetu, o jo Technikos fakultetas buvo organizuotas į Statybos ir Technologijos fakultetus. 1940 m. pabaigoje L. Kaulakis tapo docentu tapo ir buvo paskirtas Elektros jėgainių ir tinklų katedros vedėju ir Technologijos fakulteto Elektrotechnikos skyriaus vadovu. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą Universitetui buvo grąžintas Vytauto Didžiojo vardas, o L. Kaulakis tapo adjunktu.
Po karo, galutinai įsitvirtinus SSRS okupacijai Lietuvoje pradėta įgyvendinti Sovietų Sąjungos ūkio, tuo pačiu ir energetikos vystymo grandioziniai planai – buvo vystoma ne Lietuvos, o SSRS šiaurės vakarų energetikos sistema. L. Kaulakis ėmė vadovauti tai pačiai katedrai, 1946–1947 m. buvo Technologijos fakulteto prodekanu, o 1948–1953 m. Lietuvos SSR Mokslų akademijos Technikos instituto Energetikos sektoriaus vadovu. Tuo pat metu L. Kaulakis vadovavo respublikinėms komisijoms, kurios ruošė perspektyvinius respublikos energetikos vystymo planus. Jam vadovaujant buvo sudarytas Lietuvos žemės ūkio elektrifikavimo planas.
Darbas KPI Elektrotechnikos fakultete
1950 m. pabaigoje Kauno valstybinis Vytauto Didžiojo universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą, o jo Medicinos fakultetas – į Kauno medicinos institutą. L. Kaulakis toliau dirbo KPI Elektrotechnikos fakultete. 1957 m. jis apgynė daktaro disertaciją ir organizavo mokslinius tyrimus elektros sistemų modeliavimo srityje. Elektros sistemų katedroje buvo sukurti nuolatinės srovės elektros sistemų analizatoriai, kurie buvo naudojami elektros sistemų ir tinklų projektavimui ir jų režimų planavimui. Analizatoriai išgarsino katedrą ir autorius visoje Sovietų Sąjungoje, pelnė įvairių konkursų medalius ir respublikines premijas. 1965 m. L. Kaulakiui buvo suteiktas nusipelniusio inžinieriaus vardas. 1966 m. jis apgynė habilituoto daktaro disertaciją ir 1969 m. tapo profesoriumi. Po 1964 m. aktualiais pasidarė elektros kokybės klausimai, todėl prof. L. Kaulakis ėmėsi elektros kokybės tyrimų. Pasirodžius pirmosioms elektroninėms skaičiavimo mašinoms, prof. L. Kaulakis tuoj susidomėjo jų pritaikymu skaičiavimams energetikoje. Prof. L. Kaulakis Elektros sistemų katedrai vadovavo nuo jos įkūrimo iki 1974 m. ir iki pat mirties dirbo katedros profesoriumi. Jo vadovaujama katedra paruošė ir išleido virš 500 elektros energetikos inžinierių. Be to, prof. L. Kaulakis paskelbė virš 100 mokslinių straipsnių, parašė mokslines knygas ir vadovėlius.
Profesoriaus visuomeninė veikla neatskiriama nuo jo pamėgto darbo. Keletą metų vadovavo „Žinijos“ draugijos Energetikos sekcijai. Jis buvo nuolatinis įvairių respublikos energetikos ūkio ugdymo komisijų, Kauno politechnikos instituto ir Fizikinių techninių energetikos problemų mokslinio tyrimo instituto mokslinių tarybų, taip pat SSRS Aukštojo ir Specialiojo vidurinio mokslo ministerijos elektros energetinių specialybių metodinės komisijos narys.
L. Kaulakis buvo aistringas sodininkas ir gėlininkas. Jo pasiekimai sodininkystėje ir gėlininkystėje buvo žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, prilygo šios srities profesionalų darbams. Prof. L. Kaulakis buvo visada žvalios nuotaikos, mėgo turizmą ir kalnų slidinėjimą, kalbėjo pagrindinėmis užsienio kalbomis, buvo aistringas žvejas ir medžiotojas. Profesorius buvo plačios erudicijos, didelio takto, draugiškas ir turėjo subtilų humoro jausmą. Profesoriaus Leono Kaulakio gyvenimas paženklintas brandžiais, prasmingais ir gražiais darbais.
