Žodžio žmogus. Prof. Marijonui Martynaičiui – 100

Žodžio žmogus. Prof. Marijonui Martynaičiui – 100

Balandžio 3 d. sukanka 100 metų kai gimė technologijos mokslų daktaras, Kauno politechnikos instituto (nuo 1990 m. – Kauno technologijos universitetas) rektorius prof. Marijonas Martynaitis, vadovavęs šiai aukštajai mokyklai 19 metų. Tapęs rektoriumi po prof. Kazimiero Baršausko mirties, jis buvo energingas pirmtako pradėtų darbų ir tradicijų tęsėjas. Jubiliejaus proga KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė parengė virtualią parodą, atskleidžiančią šios asmenybės gyvenimo epizodus, darbinę veiklą ir santykį su Universitetu.

Studijos ir sudėtinga jaunystė

1939 m. baigęs Kauno 3-iąją valstybinę gimnaziją, jis pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą M. Martynaitis patikėjo komunistų propaganda ir 1940 m. rugsėjo mėnesį įstojo į komjaunimo organizaciją. Nuo 1941 m. balandžio jis buvo Universiteto komjaunimo sekretorius, todėl 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, pasitraukė į Rusiją. 1942 m. Maskvos specialioje mokykloje M. Martynaitis baigė radistų kursus ir 1942 m. vasarą su sovietinių partizanų grupe buvo nuskraidintas į vokiečių okupuotą Lietuvą ir nuleistas parašiutu netoli Užusalių. Netrukus M. Martynaitis išvyko į Kauną ir prarado ryšį su kitais sovietinių partizanų grupės nariais. Jo autobiografijoje rašoma, kad jis 1942–1944 m. dirbo su nelegaliu  Kauno miesto ir apskrities komjaunimo komitetu. 1944 m. vasarą Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą M. Martynaitis pradėjo dirbti LLKJS (Lietuvos komunistinės jaunimo sąjungos) centro komiteto studentų skyriaus vedėju, o nuo spalio mėnesio iki 1946 m. birželio 20 d. – LLKJS centro komiteto sekretoriumi mokyklų reikalams. Jis buvo atleistas iš šių pareigų ir pašalintas iš komjaunimo organizacijos centro komiteto „kaip nepateisinęs organizacijos pasitikėjimo“. Tuo metu Lietuvoje vyko partizaninis karas, okupacinė sovietų kariuomenė ėmėsi represijų prieš Lietuvos gyventojus, siekdama palaužti pasipriešinimą. Komjaunimo organizacijos vadovai buvo verčiami vykti į kaimus agituoti gyventojų stoti į kolūkius ir dalyvauti represinėse akcijose. Neoficiali M. Martinaičio atleidimo priežastis buvo atsisakymas vykti į tokias akcijas. Būdamas KPI rektoriumi prof. M. Martynaitis vengdavo dalytis prisiminimais apie savo partizaninę veiklą ir darbą LLKJS centro komitete. Algimantas Nakas knygoje „Profesorius Marijonas Martynaitis permainų verpetuose“ rašė: „Sovietinė tvarka, primityvi, bet brutali propaganda, tautos fizinis ir dvasinis naikinimas, nežmoniškos represijos neabejotinai nuvylė daugelį komjaunimo aktyvistų, tarp jų ir Eduardą Mieželaitį  bei Marijoną Martynaitį“.

Martynaitis grįžo tęsti studijų Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto Cheminės technologijos fakultete. Studijuodamas nuo 1947 m. jis dirbo laborantu tuometinio Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Neorganinės chemijos katedroje laborantu. 1949 m. M. Martynaitis tapo komunistų partijos nariu, 1950–1951 m. buvo fakulteto partorgu. 1950 m. jis baigė Universitetą su pagyrimu ir, įgijęs silikatų technologijos inžinieriaus kvalifikaciją, pradėjo dirbti Silikatų technologijos katedros asistentu. 1950 m. pabaigoje Kauno valstybinis Vytauto Didžiojo universitetas buvo reorganizuotas į Kauno politechnikos institutą (toliau – KPI), o jo Medicinos fakultetas – į Kauno Medicinos institutą. 1952 m. M. Martynaitis įstojo į KPI aspirantūrą, 1955 m. apgynė kandidatinę (dabar daktaro) disertaciją tema – „Fizikiniai-mechaniniai ir fizikiniai-cheminiai anhidritinio cemento iš Kirdonių vietovės gipso tyrimas“.  Disertacinio darbo vadovas buvo doc. Julius Mituza.

Nuo asistento iki rektoriaus

1955–1962 m. M. Martynaitis dirbo Silikatų technologijos katedroje vyresniuoju dėstytoju, docentu ir katedros vedėju. 1958 m. jam buvo suteiktas docento vardas. Pradėjęs dirbti katedros vedėju, 1956 m. M. Martynaitis buvo paskirtas KPI direktoriaus prof. K. Baršausko pavaduotoju mokymo reikalams, 1958–1964 m. buvo KPI prorektorius mokymo reikalams. Dirbdamas prorektoriumi, Silikatų technologijos katedros vedėjo pareigas ėjo kaip antraeiles, o vėliau dirbo visuomeniniais pagrindais. Pagausėjus darbo rektorate M. Martynaitis 1962 m., atsisakė katedros vedėjo  pareigų. Mirus pirmajam KPI rektoriui akademikui Kazimierui Baršauskui, 1964 m. M. Martynaitis perėmė šį postą. Jis pasiūlė prašyti Lietuvos SSR vadovybę Kauno politechnikos institutui suteikti prof. K Baršausko vardą. LKP centro komitetas nepritarė instituto pavadinimui K. Baršausko vardu, o 1974 m. po A. Sniečkaus mirties KPI suteikė A. Sniečkaus vardą. Vadovaujant prof. M. Martynaičiui, KPI ir toliau dinamiškai vystėsi: kūrėsi nauji fakultetai: Automatikos (1967 m.), Inžinerinės ekonomikos (1968 m.), įsteigtas Parengiamasis skyrius (1969 m.), reorganizuojant Santechnikos ir Statybos fakultetus sukurtas Statybos ir santechnikos fakultetas (1971 m.), Skaičiavimo technikos (1977 m.), plečiantis mokslinių darbų apimčiai, šalia nuo 1962 m. veikiančio MTS „Politechnika“ buvo įsteigtas mokslinio tyrimo centras „Vibrotechnika“ (1975 m.), buvo stiprinama mokymo bazė: KPI studentų miestelio teritorijoje buvo pastatyta: Statybos (1965 m.) Elektronikos (1967 m.), ir Cheminės technologijos (1970 m.) rūmai, studentų kavinė „ Kolegos“ (1973 m.), Eksperimentinės dirbtuvės (1975 m.), kas 2-3 metai buvo pastatoma po bendrabutį. Viename iš jų įkurtas 130 vietų profilaktoriumas (1976 m.). Pradėtas statyti Lengvosios pramonės fakultetas (1982 m.) vėliau Skaičiavimo centro rūmai ir t. t. Rektorius, dalykiškai vadovaudamas rektoratui ir dekanams, sugebėjo užtarnauti visos instituto bendruomenės pasitikėjimą ir pagarbą. Amžininkai prisimena jį, kaip konkretų, reiklų ir teisingą vadovą. Prof. M. Martynaitis tęsė prof. K. Baršausko pradėtus darbus. Vienas jų buvo KPI muziejaus įkūrimas 1965 m. Rektoriaus prof. M. Martynaičio vadovavimo laikotarpiu nebuvo varžomas sovietų valdžios represuotų asmenų ir tremtinių arba jų vaikų stojimas į KPI. Institute taip pat dirbo nuo sovietų valdžios nukentėję darbuotojai ir dėstytojai. KPI rektorius prof. M. Martynaitis siekė išlaikyti, kad mokymo procesas KPI vyktų lietuvių kalba ir agitavo dėstytojus ruošti studentams vadovėlius ir metodines priemones lietuvių kalba ir stengėsi kuo greičiau juos išspausdinti. Prof. M. Martynaitis vienas arba su bendraautoriais paruošė ir atspausdino 6 vadovėlius ir kelis metodinius leidinius, skirtus studijuojantiems mineralinių rišančiųjų medžiagų technologiją. Šalia specialybės vadovėlių ir metodinių priemonių prof. M. Martynaitis rengė, sudarė arba redagavo knygas iš aukštųjų mokyklų istorijos: „Kazimieras Baršauskas“ (1969 m.), „Kauno politechnikos institutas“ (1979 m.), „KPI Cheminės technologijos fakultetas“ 1987 m. Dėl sveikatos būklės 1983 m. prof. M. Martynaitis KPI rektoriaus pareigų atsisakė ir išėjęs į pensiją grįžo dirbti į Silikatų technologijos katedrą.

Šeima

Darna šeimoje prof. M. Martynaičiui buvo viena iš didžiausių vertybių. Profesorius nuoširdžiai rūpinosi savo tėvais, o santykiai su žmona doc. Zenona ir vaikais gali būti pavyzdžiu daugeliui šeimų. Martynaičių šeima užaugino dukrą Jolantą ir sūnų Arvydą. Prof. M. Martynaitis buvo mylintis tėvas, tačiau kartu reiklus ir teisingas – jis siekė, kad vaikai neišsiskirtų iš savo draugų ir taikė tuos pačius reikalavimus.  Ilgametis Statybos ir santechnikos fakulteto dekanas Martynas Malakauskas prisimindavo, kaip rektorius M. Martynaitis perspėjo jį, kad studentui Arvydui Martynaičiui nebūtų paskirta stipendija, nes jis per sesiją „užsidirbo“ vieną trejetą. Sūnus Arvydas rašė, kad savo reiklumu tėvas davė suprasti, kad tik pats esi savo laimės kalvis, o svarbiausia ką jis davė – tai žmoniškumą. M. Martynaičiui sunkiai susirgus, šeimos nariai jį apgaubė savo šiltu dėmesiu ir nuolatiniu rūpesčiu. Jų dėka  iki paskutinių savo dienų  profesorius gyveno pilnavertį gyvenimą, domėjosi naujausiais KTU pasiekimais, gyvenimo džiaugsmais ir problemomis Lietuvoje bei pasaulyje.

Profesorius emeritas

1988 m. Lietuvoje susikūrė Sąjūdis ir prasidėjo tautinis atgimimas. 1989 m. pabaigoje Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos, tačiau dalis komunistų, vadovaujamų Mykolo Burokevičiaus, nepritarė atsiskyrimui. Prof. Jurgis Slavėnas prisiminė buvusios sovietinės partizanės liudijimą, kad burokevičininkams pakvietus prof. M. Martynaitį ateiti pas juos, profesorius atsakė: „Aš su tauta“. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, 1990 m. spalio 31 d. KPI buvo reorganizuotas į Kauno technologijos universitetą. Buvęs rektorius prof. M. Martynaitis tuo metu dirbo Cheminės technologijos fakulteto Silikatų technologijos katedroje profesoriumi konsultantu – dėstė bendrąją silikatų technologiją, rišančiųjų medžiagą technologiją, mineralines rišančiąsias medžiagas. Šiose pareigose jis dirbo iki 1993 m. Profesorius dalyvavo kuriant KTU veteranų klubą ir įvairiuose Universiteto renginiuose. KTU senatas įvertinęs profesoriaus nuopelnus, 2009 m. sausio mėnesį M. Martynaičiui suteikė profesoriaus emerito vardą. Prof. M. Martynaitis mirė 2009 m. lapkričio 4 d., palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.