Sausio 13-ąją buvome didvyrių tauta

Sausio 13-ąją buvome didvyrių tauta

Sausio 13-osios 30-metis

Šiais metais minime Sausio 13-osios 30-metį. KTU akademinė bendruomenė 1991 m. sausį aktyviai dalyvavo ginant Lietuvos nepriklausomybę. Studentai, dėstytojai ir darbuotojai autobusais vyko į Vilnių ginti valstybinių objektų, kiti  saugojo Kauno televizijos pastatą, savivaldybę, Sitkūnų radijo stotį ir Juragių radijo ir televizijos retransliacijos stotį. Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto žuvo KTU Radioelektronikos fakulteto studentai Virginijus Druskis ir Rimantas Juknevičius. Po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių KTU Senatas kreipėsi į pasaulio universitetus ir aukštąsias mokyklas, prašydamas paremti Lietuvos žmonių kovą dėl nepriklausomybės. Į KTU kreipimąsi atsiliepė kaimyninių šalių universitetai. Užuojautą ir solidarumą laiške lietuvių kalba KTU pareiškė Talino technikos universitetas. Visuotinio susirinkimo įgaliotas laišką pasirašė prorektorius V. Mikkal. Laiške buvo rašoma: „<…> Jūsų tautos didvyriškumas sukelia mumyse pasididžiavimo jausmą. Mes – su Jumis. Baltijos tautos nepalūš! Baltijos tautos iškovos laisvę!“ Tomis dienomis Lietuvos žmonės tapo didvyrių tauta.  Bėgant metams, šie įvykiai vis labiau virsta istorija, o jų dalyviai – istoriniais veikėjais, tačiau tai buvo paprasti žmonės, lemtingu valstybei momentu tapę didvyriais. Sausio 13-osios jubiliejaus proga KTU muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė parengė virtualią parodą, kuri padės daugiau sužinoti apie žuvusius didvyrius V. Druskį ir R. Juknevičių, KTU bendruomenės narius, gynusius Televizijos bokštą, dalyvavusius parlamento gynime, suprasti Kauno vaidmenį lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis ir pamatyti, kaip universitete minima Sausio 13-oji.

Virtualioje parodoje panaudoti dokumentai ir fotografijos iš Virginijaus Druskio našlės Astos Druskienės Klingienės, Rimanto Juknevičiaus šeimos, Laisvės gynėjų Roberto Gradausko, Julijaus Valančausko, doc. Sauliaus Japerto ir KTU archyvų, buvusio „Kauno dienos“ fotokorespondento Edmundo Katino nuotraukos, kuriose užfiksuoti 1991 m. sausio vaizdai Kaune, ir Jono Klėmano fotografijos iš 1996–2020 m. KTU renginių, skirtų Sausio 13-ajai.

Jų auka nebuvo beprasmė

Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto žuvo KTU Radioelektronikos fakulteto studentai vilnietis Virginijus Druskis (1969–1991) ir marijampolietis Rimantas Juknevičius (1966–1991). Virginijui buvo tik 21, o Rimantui – 24 metai.

Virginijus buvo vienturtis sūnus, baigęs Vilniaus elektromechanikos technikumą. Labai mėgo krapštytis su kompiuterine technika – pats pasidarė kompiuterį, lankė Rytų kovos menus. Vos įstojęs į Kauno politechnikos institutą (nuo 1990 m – Kauno technologijos universitetas), 1988 m. gruodį buvo paimtas į sovietinę kariuomenę. Grįžo kaip tik tą dieną, kai visa Lietuva stovėjo Baltijos kelyje….  1990 m. birželį vedė ir perėjo mokytis į neakivaizdinį skyrių. Jis laukė, kada Lietuva sukurs savo nepriklausomą kariuomenę: ketino eiti savanoriu. Išbėgdamas iš namų ir palikdamas žmoną Astą Virginijus pasakė: „Jeigu visi bijosim, Lietuva niekada nebus laisva“.

Rimantas buvo antrasis vaikas šeimoje. Mėgo sportuoti, buvo darbštus, pareigingas mokinys, tačiau ir labai išdykęs. Rimanto tėvai dažnai mokytojų buvo kviečiami į mokyklą dėl sūnaus „pokštų“. Po vidurinės mokyklos baigė Kauno 23-ąją profesinę technikos mokyklą. 1987 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto Radioelektronikos fakultetą, tačiau po 1-ojo kurso buvo paimtas į sovietų kariuomenę. Universiteto charakteristikoje apibūdintas kaip draugiškas, nuoširdus, aktyviai dalyvavęs Sąjūdžio akcijose, žaidęs „Politechnikos“ ir „Radisto“ krepšinio komandose, gynėjo pozicijose. 1991 metais jis buvo jau ketvirto kurso studentu, tačiau įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą, apleido studijas – kelis kartus paprašęs atidėti egzaminų laikymą, parašė pareiškimą išeiti iš Universiteto. Tėvai apie tai net nežinojo. Kilus pavojui Lietuvos nepriklausomybei Rimantas su kurso draugais važinėdavo budėti į Vilnių. Lemtingą vakarą jis buvo persišaldęs, slogavo, nes iš vakaro visą dieną budėjo šaltyje kartu su kitais žmonėmis. Tą vakarą teta dar paprašė, kad Rimantas pasirūpintų savo sveikata ir liktų nakvoti, bet jis nepaklausė ir kartu su draugu išvyko prie Vilniaus televizijos bokšto. Laikydamas stojamuosius egzaminus, rašinyje Rimantas rašė, kad rašytojas Jonas Biliūnas suprato aukos prasmingumą. Tėvai dažnai prisimena jo žodžius: „Kas kitas, jei ne aš?“

Prie Televizijos bokšto žuvę Virginijus Druskis ir Rimantas Juknevičius nebuvo atsitiktinės aukos. Sovietų okupacijos sąlygomis jie išaugo drąsiais, išdidžiais ir laisvę mylinčiais žmonėmis, ant Tėvynės laisvės aukuro paaukojusiais savo gyvybes. Jų dėka Lietuva 1991 m. vasario 9 d. referendume balsavo už Nepriklausomybę, jų dėka esame laisvi.

Nepriklausomybės gynimas Vilniuje

Nepriklausomybės gynime Vilniuje dalyvavo nemažai KTU studentų ir dėstytojų, tačiau, žinomos tik kai kurių gynėjų pavardės. Sausio 13-ąją Vilniaus televizijos bokštą taip pat gynė KTU Mašinų gamybos fakulteto trečiakursiai Robertas ir Rasa Gradauskai. Žmoną palikęs užnugaryje, Robertas su kitais gynėjais, susikibę rankomis į grandinę neleido sovietų kareiviams prasiveržti prie įėjimo į bokštą. Sovietų kariai pradėjo šaudyti ir mėtyti sprogstamuosius paketus. Robertui abi kojos buvo peršautos uždraustomis išcentrinėmis kulkomis, kurios pažeidė kojų nervus. Pirmuosius 5-7 metus teko ypač aktyviai gydytis, bet jaunuolis nepalūžo – pradėjo labai aktyviai sportuoti, susižavėjo ekstremaliomis sporto šakomis: buriavimu, burlentėmis, banglentėmis Su žmona, augindami dukrą, jie pabaigė universitetą ir gavo inžinierių diplomus.

Sausio 13-ąją nukentėjo ir „Vibrotechnikos“ vyr. mokslinis bendradarbis, tautodailininkas dr. Julijus Valančauskas, gynęs televizijos bokštą kartu su žmona. Sovietų tanko paleistas šūvis jam pažeidė klausą. Už parodytą drąsą jis buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu ir Vyčio kryžiaus ordino medaliu. Šių įvykių dalyviais ir liudininkais taip pat buvo Energetikos fakulteto studentas Aušrys Kriščiūnas, 1990 m. dalyvavęs Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ akcijose prieš Sovietų Sąjungos kariuomenę, 1991 m. vasarą tapęs pirmuoju KTU studentų atstovybės pirmininku, doc. Tadas Masėnas, doc. Antanina Navasaitienė, su dukra ir sūnum saugojusi Vyriausybės rūmus.

Lemtingomis 1991 m. sausio dienomis Aukščiausioje Taryboje ginti Tėvynę prisiekė ir kai kurie parlamento nariai, ir gynėjai. Tarp jų buvo Kovo 11-osios akto signatarai Algirdas Patackas ir Povilas  Varanauskas. Parlamentą gynė ir KTU Mechanikos ir inžinerijos fakulteto docentas pulkininkas leitenantas Saulius Japertas. Tuo metu jis buvo Fizikinių ir techninių energetikos problemų instituto aspirantas ir, budėdamas parlamente sausio 10 d. baigė rašyti autoreferatą (santrauką). Disertaciją sėkmingai apgynė 1991 m. gruodžio 12 d. Vėliau jis buvo Ryšių ir informacinių sistemų tarnybos viršininkas prie Krašto apsaugos ministerijos, o baigęs karinę tarnybą pradėjo dėstyti KTU. Sausio 12 d. 31 KTU studentas tapo savanoriais, davė priesaiką ir saugojo parlamentą. Deja, žinomos tik kelios parlamento gynėjų pavardės: Vaidas Mačernis, Kęstas Laumsargis, Gintaras Laurinaitis ir būrio vadovas Maslauskas.

Kaunas 1991-ųjų sausį

1991 m. sausio pradžioje Kauno miesto taryba sudarė gynybos štabą. Jo vadovu paskirtas savivaldybės Tarybos pirmininkas Gintaras Pukas, o nariais – Tarybos prezidiumo nariai. Sudarytas strateginių objektų sąrašas, kuriuos reikėjo saugoti. Tai buvo Lietuvos radijo ir televizijos Kauno skyrius (S. Daukanto g.), Lietuvos radijo ir televizijos centras (Vaižganto g.), Sitkūnų radijo stotis (Kauno raj.), Juragių radijo ir televizijos stotis (Kauno raj.), 2 telefonų stotys (Taikos pr. ir Savanorių pr.), Savivaldybės rūmai. Kiekvienam objektui buvo paskirtas atsakingas deputatas. Merui Vidmantui Adomoniui pavesta organizuoti savivaldybės pastato apsaugą ir gynybą bei padėti organizuoti saugomų strateginių objektų gynybą. Miesto tarybos deputatai buvo suskirstyti į grupes, atsakingas už tam tikrą veiklos barą. Buvo sudarytos tokios grupės: ryšių su Kauno karinės įgulos vadovybe grupė (vad. Zigmas Satkevičius), strateginių objektų gynybos organizavimo grupė (vad. Vaclovas Pečatauskas), informacijos priėmimo grupė (vad. Povilas Andrulis), informacijos patikimumo tikrinimo grupė (vad. Saulius Gricius). Aplink ginamus objektus buvo pastatytos barikados, naudojant statybinius pamatų blokus, smėlio maišus, sunkiąsias transporto priemones.

Vicemero S. Griciaus iniciatyva Kauno savivaldybės rūmuose KTU radijo sporto mėgėjų klubo, vadovaujamo Algio Kregždės, dėka buvo įrengta radijo stotis, prie kurios pasikeisdami nuolat budėjo radistai. Tai buvo tiesioginis ryšio kanalas su Aukščiausiąja Taryba ir su pasauliu. Tarptautinės klasės radijo sporto meistras, treneris, daugkartinis Pasaulio, Europos ir Lietuvos čempionas A. Kregždė organizavo klubo narių (iš viso apie 15 žmonių) budėjimus KTU miestelio studentų bendrabutyje įrengtoje radijo stotyje, kuri buvo daug galingesnė už tuomet Aukščiausiojoje Taryboje veikusią mėgėjišką radijo stotį. Sužinoję apie Televizijos bokšto puolimą, KTU radijo klubo nariai informaciją iš Aukščiausiosios Tarybos anglų kalba mėgėjiško radijo ryšio kanalais tuoj pat perdavė į užsienį. Per kelias minutes ji pasiekė pasaulines naujienų agentūras – CBS, „Amerikos balsą“ ir kt. Dėl šio radijo tilto labai greitai pasaulis sužinojo apie kruvinus įvykius Lietuvoje. Čia daugiausia pasidarbavo trumpabangininkas amerikietis Rodžeris Bartas. Jis perduodavo kauniečių siunčiamas į eterį žinias didžiosioms JAV žiniasklaidos priemonėms. Lietuva vėliau įvertino jo nuopelnus Sausio 13-osios atminimo medaliu. Atsarginė itin galinga 5 kilovatų radijo stotis buvo įrengta Kauno klinikose.

Prasidėjus kruviniems įvykiams prie Vilniaus televizijos bokšto Kaune pradėjo kaukti civilinės gynybos tikslams įrengtos sirenos, kurios davė signalą kauniečiams rinktis prie ginamų objektų, skambėjo visų bažnyčių varpai. Tūkstančiai žmonių naktį susirinko prie strateginių objektų, važiavo į Sitkūnus ir Jūragius. Nutilus Lietuvos televizijai ir radijui pradėjo veikti Kauno televizija ir radijas. Tai buvo didelė staigmena okupantams, nes jie nesugebėjo nutraukti visų Lietuvos komunikacijos kanalų su pasauliu ir kitais Lietuvos miestais.  Sausio 13-osios naktį Kauno televizijos redakcijoje prasidėjusi tiesioginė transliacija be pertrūkio tęsėsi iki sausio 16-osios dienos, kol buvo pradėtos rengti Lietuvos televizijos transliacijos iš Aukščiausiosios tarybos rūmų. Iš viso 72 valandas 8 minutes. Į anglų kalbą svarbiausius pranešimus vertė VDU prof. Liucija Baškauskaitė, į rusų k. – VDU dėstytojas Linas Bulota. Sovietų kariuomenės vadovybė Kaune reikalavo, kad informacija nebūtų verčiama į anglų kalbą,  liepė pašalinti barikadas nuo objektų ir paraginti žmones skirstytis, pagrasinta Kaune įvesti komendanto valandą, tačiau niekas jų neklausė.

Atmintis gyva

1992 m. minint Sausio 13-osios įvykių pirmąsias metines, prie Televizijos bokšto žuvusiųjų Virginijaus Druskio ir  Rimanto Juknevičiaus atminimui šalia Elektronikos rūmų KTU bendruomenės iniciatyva pastatytas koplytstulpis. 1993 m. rūmų viduje atidengta atminimo lenta. Kasmet Sausio 13-ąją žuvusių studentų atminimas pagerbiamas padedant gėles prie atminimo lentos ir koplytstulpio, vyksta susitikimai su Laisvės gynėjais, skamba patriotinės dainos. Sausio 13-osios didvyriai įamžinti KTU muziejaus ekspozicijoje. Deja, išlikę labai mažai eksponatų, liudijančių apie šiuos įvykius, todėl KTU muziejus kviečia atsiliepti KTU bendruomenės narius – Sausio įvykių dalyvius, pasidalyti atsiminimais ir paieškoti išsaugotų relikvijų. Mūsų pareiga perduoti jaunesnėms kartoms Tėvynės meilės, drąsos ir vienybės jausmą, padėjusį 1991 m. sausio dienomis apginti Lietuvos nepriklausomybę.

KTU muziejus dėkoja Virginijaus Druskio našlei Astai Druskienei Klingienei, Rimanto Juknevičiaus mamai Vandai Juknevičienei, Laisvės gynėjams Robertui Gradauskui, Julijui Valančiauskui, Sauliui Japertui už dokumentus ir fotografijas iš asmeninių archyvų, buvusiam „Kauno dienos“ fotokorespondentui Edmundui Katinui už fotografijas su 1991-ųjų sausio įvykių vaizdais Kaune.