KTU dėstytojai – Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarai

KTU muziejaus virtuali paroda

KTU dėstytojai – Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarai

1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės akto signatarais iš 124 asmenų tapo keturi Kauno politechnikos instituto (tų pačių metų spalio 31 d. tapusio Kauno technologijos universitetu (KTU)) dėstytojai: Aukštosios matematikos katedros docentas Antanas Karoblis, Teorinės mechanikos katedros profesorius Vytautas Paliūnas, Filosofijos katedros lektorius Algirdas Vaclovas Patackas ir Mokslinio centro „Vibrotechnika“ laboratorijos vedėjas docentas Povilas Varanauskas. Švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-ies metų jubiliejų KTU muziejus kviečia aplankyti virtualią parodą „KTU dėstytojai – Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarai“, kurioje galima pamatyti signatarų gyvenimo akimirkas, užfiksuotas fotografijose, jų asmeninius dokumentus ir dokumentus iš KTU archyvo, rankraščius ir V. Paliūno akvarelę, lietą dar būnant gimnazistu ir kt. Muziejus dėkoja A. Karoblio, V. Paliūno ir A. Patacko artimiesiems ir P. Varanauskui, paskolinusiems parodai nuotraukas ir dokumentus iš asmeninių archyvų.

Antanas Karoblis (1940–2007)

Antanas Karoblis gimė verslininko šeimoje. Būdamas Joniškėlio vidurinės mokyklos moksleiviu, jis priklausė antisovietinei moksleivių pogrindžio organizacijai „Geležinis vilkas“ ir tik dėl to, kad buvo nepilnametis, išvengė kalėjimo, tačiau buvo pašalintas iš mokyklos ir priverstas vidurinę mokyklą baigti neakivaizdiniu būdu. Nors buvo gabus, jo nepriėmė į Vilniaus universitetą ir vos įstojęs buvo pašalintas iš Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto. Tik vėliau A. Karoblis galėjo neakivaizdiniu būdu baigti Vilniaus universiteto Matematikos fakultetą. Dirbdamas KPI, A. Karoblis apgynė fizikos matematikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją. Jis buvo parengęs ir daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją, tačiau veikla Sąjūdyje, vėliau – Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime sutrukdė darbą apginti. Būsimasis signataras nepriklausė komunistų partijai ir, prasidėjus tautiniam atgimimui, tapo aktyviu Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio nariu – KPI Sąjūdžio tarybos pirmininku. Jis aktyviai dalyvavo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą, buvo jo Atkuriamojo Senato nariu ir dėstytoju. Pasibaigus Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo veiklai, su bendraminčiais jis įkūrė visuomeninį judėjimą „Lietuvos sambūris“, tačiau po kelių metų dėl finansinių sunkumų jo veikla nutrūko. Tuomet 1998 m. A. Karoblis įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją, tapo Kauno rajono skyriaus pirmininku, Kauno rajono tarybos nariu. Lietuvos socialdemokratų partijai susijungus su Lietuvos demokratine darbo partija (buvusia Lietuvos komunistų partija) A. Karoblis iš jos išstojo, tačiau aktyviai dalyvavo Nepriklausomybės akto signatarų klubo veikloje. 2006 m. A. Karoblis dienoraštyje rašė apie Lietuvos polinės sistemos skaudulius: „Reikia turėti didelius pinigus, kad išrinktų į Seimą. Arba jungtis į nemėgstamą partiją, keliaklupsčiauti prieš jos vadovus, viešai garbinti ją, kad įtrauktų į sąrašą. Daug tokių atvejų Lietuvoje. Ne kompetencija, sąžiningumas lemia žmogaus karjerą, o pinigai, pažintys, lojalumas ir pataikavimas“.

Vytautas Paliūnas (1930–2005)

Vytautas Paliūnas gimė tarnautojo šeimoje, anksti neteko tėvo. Jo dėdė Juozas Paliūnas-Rytas buvo narsus partizanas – Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės vadas, vėliau – paskutinis Prisikėlimo apygardos vadas, panaikinus apygardą tapo P. Lukšio rinktinės vadu Kęstučio apygardoje. 1952 m. išduotas nusišovė. V. Paliūnas dėl dėdės veiklos studijų metu buvo tardomas KGB, o baigęs institutą, net 8 metus negalėjo įstoti į aspirantūrą, nors institutą baigė su pagyrimu ir buvo pakviestas čia dirbti. Vis dėlto, V. Paliūnas apgynė technikos mokslų kandidato (dabar – daktaro), o vėliau – ir daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertacijas. Jis aktyviai dalyvavo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą, buvo jo Atkuriamojo Senato nariu ir dėstytoju. Buvo išrinktas į Lietuvos Mokslo Tarybą (1991–1999 m.), Lietuvos Radijo ir televizijos valdybą (1990–1992 m.). 1993 m. jis įstojo į Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partiją, tapo Kauno miesto tarybos nariu. Vertindamas Lietuvos laisvės metus, signataras atkreipė dėmesį į sovietmečiu visuomenei padarytą moralinę žalą. Jis rašė: „Balsuodamas Kovo 11-ąją už Nepriklausomybę, lengvo Lietuvos gyvenimo nesitikėjau. Tačiau nemaniau, kad atstatytoje valstybėje bus taip paplitusi korupcija.“

Algirdas Vaclovas Patackas (1943–2015)

Algirdas  Patackas gimė mokytojų šeimoje. Studijuodamas KPI Cheminės technologijos fakultete, A. Patackas nestojo į komjaunimo organizaciją, nors buvo verčiamas prodekano Andriaus Novodvorskio. Jo pasipriešinimas sovietinei sistemai pasireiškė įpusėjus studijas: 1963 m. mediumo šventės metu jis slapta Lietuvos tautinės vėliavos spalvų dažais išdažė Cheminės technologijos fakulteto teritorijoje stovėjusį paminklą komjaunuoliams, o mazuto mišiniu ant jo nupiešė Gedimino stulpus. Kilo didžiulis triukšmas, paminklą plovė įvairiais chemikalais kelis mėnesius, tačiau kaltininkas nebuvo išaiškintas. 1965–1966 m. jis buvo pirmųjų Lietuvos ir Baltijos šalių kultūrizmo čempionatų prizininkas. Būdamas aspirantu, A. Patackas įsitraukė į žygeivių judėjimą, rinko tautosaką, pradėjo rašyti ir leisti antisovietinius leidinius. 1986–1987 m. A. Patackas be teismo buvo kalinamas KGB rūsiuose už pogrindžio leidinių „Pastogė“, „Lietuvos ateitis“, „ETHOS“ redagavimą ir leidimą. A. Patackas buvo parengęs disertaciją iš elektrochemijos, tačiau dėl KGB persekiojimo negalėjo jos apginti. Atgimimo laikotarpiu A. Patackas Kauno politechnikos institute ir Vytauto Didžiojo universitete dėstė etiką, kultūros filosofiją, baltų kultūrą. 1988–1990 m. jis buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, vėliau – Sąjūdžio Kauno miesto tarybos narys, Sąjūdžio Seimų narys. 1992–1996 m., 1996–2000 m., 2011–2015 m. A. Patackas buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys, priklausė Sąjūdžio, Krikščionių demokratų, „Drąsos kelio“ frakcijoms, gyvenimo pabaigoje buvo Mišrios Seimo grupės narys. Jis parašė 9 knygas baltų kultūros ir kitomis temomis, apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės medaliu už publicistiką, Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, tačiau atsisakė jį priimti. Jis labai griežtai pasisakė apie atkurtos Lietuvos visuomenę: „1918 m. vasario 16-osios Lietuva buvo suvargusi, bet sveika. 1990-ųjų kovo 11-osios Lietuva sirgo. Šią ligą galima palyginti su vėžiu, iki šiol skleidžiančiu metastazes. Šios ligos vardas, jos priežastis – kolaboravimas“.

Povilas Varanauskas

Povilas Varanauskas gimė mokytojų šeimoje. 1941 m. birželį jo šeima buvo ištremta į Sibirą, tėvas atskirtas nuo šeimos kalėjo Rešotų bei Karagandos lageriuose. P. Varanausko nepriėmė į Kauno politechnikos instituto (KPI) dieninį skyrių, todėl jis buvo priverstas baigti vakarinį skyrių. Institutą jis baigė su pagyrimu, vėliau apgynė technikos mokslų kandidato (dabar – daktaro). P. Varanauskas buvo ne tik mokslininkas, bet ir LSSR nusipelnęs išradėjas, padaręs apie 350 išradimų. Prasidėjus tautiniam atgimimui,  P. Varanauskas  tapo aktyviu Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio nariu: dalyvavo Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime, buvo vienas iš Lietuvos tremtinių klubo steigėjų. Iki šiol P. Varanauskas aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje yra Lietuvos Nepriklausomybės akto klubo ir Lietuvos kūrėjų savanorių sąjungos veikloje. Jis liko idealistas, tai iliustruoja ir jo žodžiai: „Tikiu aš Lietuva, tikiu jos ateitimi. Laimingas aš esu, kad ji iš dugno prisikėlė, kad teko dalyvauti man šiame virsme“.

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku