Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. rugpjūčio 21 d. Vytauto Didžiojo universitetas buvo pavadintas Kauno universitetu, panaikintas Teologijos-filosofijos fakultetas, uždarytos beveik visos studentų organizacijos, prasidėjo dėstytojų ir studentų represijos. Daugelis studentų buvo labai pasipiktinę, kai Lietuvos vyriausybė be pasipriešinimo pasidavė okupantams. Dar labiau studentus papiktino okupantų elgesys ir pirmieji suėmimai. Stichiškai pradėjo kurtis pasipriešinimo organizacijos, kurias daugiausia sudarė uždraustų jaunimo organizacijų nariai. Studentų organizacijų pagrindu 1940 m. spalio 9 d. Kaune sukurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Taip atsirado Kauno pasipriešinimo organizacinis centras, kurį kūrė VDU studentai ir jaunieji dėstytojai. 1941 m. birželio pradžioje sovietams areštavus Vilniaus LAF’o štabo narius, sukilimą perėmė Kauno LAF’o štabas. Adolfas Damušis rašė, kad visas pasiruošimo svoris krito studentijos grupei ir jos vadovui 21-erių metų Technikos fakulteto studentui Pilypui Žukauskui Naručiui. Kauno LAF’o štabas buvo įsikūręs Žaliakalnio senelių prieglaudoje (Aukštaičių gatvėje Nr. 4). Dalis LAF’o štabo: dėstytojai A. Damušis ir Juozas Vėbra, įsitaisė Kauno universiteto Chemijos institute (buvusioje Ginklavimo Valdybos Tyrimų laboratorijoje).
Birželio 23-osios naktį iš Universiteto Chemijos instituto išėjusi Juozo Rudoko grupė užėmė paštą, telegrafą ir telefoną ir nutraukė sovietų kariuomenės ryšį. Ryte sukilėliai perėmė sovietų karių paliktą ginklų sandėlį Parodos paviljone. Ginklai greitosios pagalbos mašinomis buvo išvežiojami sukilėlių būriams. Birželio 23 d. 9 val. 28 min. Radiofone buvo paskelbtas atsišaukimas apie valstybingumo atkūrimą, transliuojamas Lietuvos himnas. Atsišaukimo tekstą prancūzų kalba perskaitė doc. J. Vėbra. Netrukus sukilėliai užėmė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą ir išvadavo kalinius. Universiteto Pirmuosiuose ir Didžiuosiuose rūmuose būrėsi ginkluoti studentai. Rektorius prof. Antanas Purėnas tarp ginkluotų studentų jautėsi visai savas ir nuoširdžiausiai spaudė jiems dešinę. Kaune veikė 36 atskiros sukilėlių grupės. Sukilime atsakingiausius uždavinius vykdė ateitininkų korporacijų „Grandis“ ir „Gaja“ ir atsargos karininkų korporacijos „Ramovė“ nariai. Taip pat dalyvavo studentai neolituanai, varpininkai, socialdemokratų draugija „Žaizdras“, voldemarininkų korporacija „Lietuva“, vyrija „Plienas“, korporacija „Fraternitas Lithuanica“. Birželio 24 d. 6 val. vakare Kaunas jau buvo visiškai LAF’o rankose. Didžiausios kautynės buvo Aleksote ir Šančiuose. Kautynių dėl Kauno metu žuvo apie 200 lietuvių sukilėlių, tarp jų – Technikos fakulteto studentai Antanas Živatkauskas, Antanas Norkūnas, Andrius Radvila, Marijonas Staškevičius, dėstytojas Juozas Milvydas. Sukilimas Kaune atliko reikšmingą vaidmenį. Kaunas davė ženklą sukilti visai Lietuvai ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą bei naują nepriklausomos Lietuvos vyriausybę. Per vieną savaitę (birželio 22–29 d.) okupacinė sovietų kariuomenė buvo išvyta iš Lietuvos, išlaisvinta apie 2000 politinių kalinių. Dauguma pramonės įmonių ir miestelių buvo apsaugoti nuo sunaikinimo. Sukilimas užkirto kelią sovietų kariuomenės represijoms ir žiaurumams prieš Lietuvos gyventojus, be to, vokiečiai negalėjo teisintis, jog jie okupuoja Lietuvą kaip Sovietų Sąjungos teritoriją. Dar didesnė buvo sukilimo moralinė ir psichologinė reikšmė – pasipriešinusi okupacinei sovietų kariuomenei, tauta atgavo pasitikėjimą savo jėgomis.
Nuotraukoje: KTU cheminės technologijos fakulteto rūmai, kurie 1941 m. birželio sukilimo metu buvo neoficialus sukilėlių štabas. (J. Klėmano nuotr.)
