Ar žinai, kam turi dėkoti už iškovotą laisvę? Pažinkime savo didvyrius – Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13–ąją Kauno technologijos universiteto (KTU) muziejus atskleidžia laisvės gynėjų biografijų puslapius.
Sausio 13-ąją Vilniaus televizijos bokštą gynė KTU Mašinų gamybos fakulteto trečiakursiai Robertas ir Rasa Gradauskai. Roberto kova už Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo 1988 m. vasario 16 d.: „1988 metais mes, studentai, ėjome minėti Vasario 16-osios Rotušės aikštėje prie Maironio paminklo. Tai buvo mano pirmasis susipažinimas su KGB. Mane ir kitus minėjimo dalyvius tiesiog areštavo ir pasodino dešimčiai parų rūsiuose prie Soboro (dabar – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pastatas, – red. past.) į vienutes. Nepasimetėme ir paskelbėme bado streiką. Kažkokiu būdu ši informacija pasiekė Amerikos balsą, Laisvosios Europos radiją. Mūsų poelgis buvo linksniuojamas: „Studentas Gradauskas badavo už Lietuvą KGB kalėjime. KGB liepė tuometiniam Kauno politechnikos instituto (nuo 1990 m. – KTU) rektoriui Vladislavui Domarkui mane išmesti. Tačiau laimingų atsitiktinumų ir sutapimų dėka nebuvau išmestas. Labai padėjo tuometinis ministras Lionginas Šepetys, kurio sekretorės padėjo pasiekti, kad jis paskambintų rektoriui ir paprašytų neišbraukti manęs iš studentų sąrašų. Pagal tuometinius įstatymus manęs neturėjo imti į armiją, tačiau buvau greitai „supakuotas“ ir išsiųstas perauklėjimui. Metus trukusią tarnybą armijoje baigiau Šiaurės miestelyje grodamas birbyne kariniame orkestre. Mačiau kaip buvo formuojami daliniai, plečiami pulkai, dalinio vadas tapo Vladimiras Uschopčikas, vėliau vadovavęs 1991-ųjų sausio 13 dieną vykusiems kariniams veiksmams.“
Sovietų karininkams nepavyko perauklėti atkaklaus jaunuolio. Jam grįžus iš sovietinės armijos jau brendo 1991 m. sausio 13-osios įvykiai. R. Gradauskas prisimena: „Sausio 13-ąją į Vilnių namo poilsiui buvau parvykęs po matematikos egzamino. Draugai jau buvo užduotis pasiskirstę ir išvykę budėti. Mobiliųjų telefonų tada nebuvo, todėl su žmona, kuri tuo metu taip pat studijavo KTU mechaniką, nusprendėme važiuoti savo nuožiūra. Nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos ir pamatėme, kad tankai važiuoja prie televizijos bokšto. Supratome, kad ten vyks puolimas. Staigiai nuvykome prie bokšto. Ten išsiskyrėme su žmona, susitarę vėliau susitikti saugesnėje vietoje – prie gyvenamųjų namų. O aš pats su kitais vyrais nubėgau į tą vietą, kur buvo mažiausiai žmonių ir, tikėtina, smogs desantininkai.“
Žmoną palikęs užnugaryje, Robertas su kitais gynėjais, susikibę rankomis į grandinę neleido sovietų kareiviams prasiveržti prie įėjimo į bokštą: „Pataikiau į patį tos atakos smaigalį“, – pasakojo Robertas. „Pirmiausia atvažiavo šarvuota technika, tada už jos susiformavo desantininkų puolimo grupė. Buvome apjuosę bokštą. Prie pat sienos buvo pasitraukusios moterys, į priekį išėję vyrai. Mus bandė išsklaidyti metaliniais strypais daužydami, bet neišsklaidė. Tada pradėjo tiesiog į žmones mėtyti sprogmenis, minia pakriko. Tuomet suformavę trikampį desantininkai puolė. Įvyko susistumdymas, keletas kareivių nugriuvo. Tada pradėjo šaudyti, sprogdinti. Į mane pataikė iš kelių vietų paleistos kulkos. Man peršovė abi kojas. Kelios kulkos praėjo pro striukę, manęs nekliudžiusios. Man pakankamai pasisekė. Kai pakėliau galvą, aplinkui buvo tik gulintys žmonės, o kareiviai subėgo į pastatą. Mane įkėlė į prie pastato budėjusią greitąją, iš jos prieš tai išėmę nušautą žmogų. Kitus sužeistuosius ir žuvusius paėmė naujai atvykusios mašinos, nes tankai sutraiškė smėlio barstytuvus ir mano „greitoji“ niekaip negalėjo išvažiuoti. Aš joje gulėdamas ilgai laukiau. Jonų bažnyčia, į kurią vežė sužeistuosius, persipildė, todėl mane, kai automobilis jau galėjo pajudėti, išvežė mane į Santariškių ligoninę. Aš paprašiau minioje buvusios moteriškės pakviesti žmoną. Tačiau žmona manęs nerado. Tuomet ją nuvežė į Jonų bažnyčią ir paprašė, kad ji mane atpažintų tarp žuvusiųjų. Kitą dieną, po atliktų operacijų, gydytojui pavyko prisiskambinti man į namus ir pranešti apie mane.“
Roberto kojos buvo peršautos uždraustomis išcentrinėmis kulkomis, kurios pažeidė kojų nervus. Tai nepalaužė jaunuolio laisvės dvasios. Kai 1991 m. rugpūtį prasidėjus sovietų pučui vėl iškilo grėsmė Lietuvos nepriklausomybei, R. Gradauskas su ramentais nuskubėjo budėti prie Aukščiausiosios Tarybos: „Šis antrasis kartas buvo labai sunkus, nes viską jau buvau patyręs, žinojau, kas bus. Žmonės tada mane kvailino, sakė: „Kur tu eini? Jau dabar gi nieko nebebus. Nebebus jokių iškilmingų laidotuvių, jeigu tu to eini“. Nervinė įtampa buvo tokia didelė, kad pradėjau jausti vieną koją, judinti pėdą, nes pradėjo funkcionuoti jos nervai. Tai buvo esminis lūžis sveikstant. Galėjau pradėti sportuoti.“
Pirmuosius 5-7 metus teko intensyviai gydytis. Robertas pradėjo aktyviai sportuoti, susižavėjo ekstremaliomis sporto šakomis: buriavimu, burlentėmis, banglentėmis Su žmona, augindami dukrą, jie pabaigė universitetą ir gavo inžinierių diplomus, vėliau susilaukė dar 2 vaikų. R. Gradauskas vadovauja kelioms nedidelėms įmonėms, kurios susijusios su pervežimais ir logistika.
Daugiau apie KTU dėstytojų ir studentų dalyvavimą 1991 m. sausio įvykiuose galima sužinoti virtualioje parodoje Sausio 13-ąją buvome didvyrių tauta
Nuotraukoje: Robertas Gradauskas KTU 2015 m. (J. Klėmano nuotr.)
KTU muziejaus informacija
