Kovo 25 d. minime KTU pirmtako – Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus prof. Juozo Kupčinsko 120-ąsias gimimo metines. Vytauto Didžiojo universiteto absolventas, gabus mokslininkas, daktaro disertaciją ir habilitacinį darbą apgynęs Nepriklausomoje Lietuvoje, tapo universiteto vadovu pokario metais, vykstant sovietų valdžios represijoms ir partizaniniam karui. 1947 m. jis buvo pirmuoju profesoriumi, įstojusiu į komunistų partiją, tačiau tuo pačiu metu slapta palaikė ryšius su Tauro apygardos partizanais. 1946 m. prof. J. Kupčinskas buvo asmeniškai susitikęs su Tauro apygardos vadu Antanu Baltūsiu-Žveju ir Žalgirio rinktinės vadu Vincu Štrimu-Šturmu, parūpindavo jiems medikamentų. Prof. J. Kupčinsko sesuo Teofilė Kupčinskaitė-Besasparienė buvo Tauro apygardos štabo ryšininkė ir štabo pavedimu palaikė ryšius su Kaunu, Marijampole, Kybartais, su partizanu Gediminu Vabalu leido pogrindinį partizanų laikraštį „Laisvės žvalgas“.
Prof. J. Kupčinskas nepritarė universiteto reorganizavimui, rašė net oficialų memorandumą Lietuvos komunistų partijos centro komitetui ir Lietuvos SSR Ministrų Tarybai, tačiau nieko negalėjo padaryti. 1950 m. rudenį SSRS Aukštojo mokslo ministras pasirašė įsakymą reorganizuoti universitetą į Kauno politechnikos institutą, o jo Medicinos fakultetą – į Kauno medicinos institutą. 1951 m. prof. J. Kupčinskas buvo paskirtas pirmuoju Kauno medicinos instituto direktoriumi. Institute prof. J. Kupčinskas stengėsi išlaikyti ikikarinę lietuviškąją profesūrą, į darbą priimdavo buvusius tremtinius. Kai instituto partiniai lyderiai nutarė susidoroti su prof. Tadu Ivanausku už jo „reakcingas“ pažiūras, prof. J. Kupčinskas viešame mokslinės tarybos posėdyje jį užstojo. Visa tai neliko nepastebėta sovietinių saugumiečių, instituto Karinės katedros darbuotojų. 1952 m. žiemą aukštosios mokyklos vadovas prof. J. Kupčinskas kaip paprastas gydytojas išsiųstas į karinius mokymus prie Leningrado. Mokymai vyko kelis mėnesius, žiemos metu gyventi teko lauko palapinėse. Tai pakirto profesoriaus sveikatą. Jis sunkai susirgo, gydėsi ir netrukus neteko rektoriaus posto. Nešvariomis intrigomis prof. J. Kupčinskui sutrukdyta tapti SSRS Mokslų akademijos akademiku, negavo jis ir Lietuvos Mokslų akademijos akademiko vardo. Pagaliau buvo kirstas paskutinis, mirtinas smūgis – jo vadovaujamai Fakultetinės terapijos katedrai „neužteko“ vietos Klinikose, ji buvo perkelta į eilinę ligoninę Vilijampolėje. Šio smūgio profesorius jau nebepakėlė ir 1971 m. sausio 26 d. mirė nesulaukęs nė 65 metų. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
