Lapkričio 22 d. sukanka 100 metų, kai gimė inžinierius mechanikas prof. Steponas Vytautas Naujokaitis. Jo tėvai buvo vidutiniai ūkininkai – valdė 54 hektarų ūkį, šeimoje augo 6 vaikai. 1932 m. S. V. Naujokaitis baigė Slavikų pradžios mokyklą, 1940 m. – Jurbarko gimnaziją. Gimnazijos baigimo atestatų teikimo metu paaiškėjo, kad prie Kauno artėja Sovietų Sąjungos tankai. Prasidėjo Lietuvos okupacija. S. V. Naujokaitis atsiminė, kad „toliau įvykiai vystėsi žaibiškai, per vasarą buvo surežisuotas „laisvanoriškas“ prisijungimas prie SSSR ir vykdomos prievartinės reformos – pramonės nacionalizavimas, žemės atėmimas iš ūkininkų ir taip toliau. Nemažai žemės atrėžta iš mano tėvų ir atiduota kaimynams“.
Gimnazijoje svajojęs apie technikos mokslus jaunuolis apsisprendė ir 1940 m. rudenį įstojo į Kauno universitetą. Pirmoji trėmimų banga aplenkė Naujokaičių šeimą, tačiau netrukus prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas. Studijos universitete buvo įvairiais būdais varžomos. 1944 m. balandį studijas S. V. Naujokaičiui teko nutraukti dėl sunkios ligos – kelis mėnesius jis gulėjo Šakių ir Kauno ligoninėse, paskui grįžo baigti gydytis į tėviškę. Tuo metu besitraukianti vokiečių kariuomenė pasienyje gyvenusiai jo šeimai įsakė trauktis į Vokietiją. Netoli Karaliaučiaus S. Naujokaitis buvo priverstas kasti apkasus, tačiau netrukus dėl sveikatos būklės atleistas nuo šio darbo. Vėliau jam teko dirbti elektros elementų fabrike Berlyne, kol šis buvo subombarduotas. Pasibaigus karui S. Naujokaitis per sovietų filtracijos stovyklas grįžo į Lietuvą. Gimtoji sodyba buvo virtusi griuvėsiais. S. V. Naujokaitis rašė, kad „iš nevilties kilo ryžtas nugalėti bet kokius, kad ir didelius sunkumus, siekiant savo tikslo“. Jis nutarė baigti studijas.
1945 m. spalio pabaigoje prof. Juozo Indriūno dėka S. Naujokaitis buvo priimtas į Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto metalų technologijos specialybės IV kursą. Gyvendamas ir studijuodamas nešildomose patalpose bei dirbdamas korepetitoriumi jaunuolis tęsė studijas. 1946 m. pavasarį jis pradėjo dėstyti metalų technologiją Kauno celiuliozės ir popieriaus technikume, o 1947 m. fiziką ir metalų technologiją dar ir Kauno politechnikume. 1947 m. S. V. Naujokaitis sėkmingai apgynė diplominį projektą iš liejininkystės srities ir gavo mechaniko inžinieriaus diplomą su pagyrimu. Iš pradžių jis buvo paskirtas dirbti „Neries“ gamykloje, bet prof. K. Baršausko iniciatyva buvo priimtas asistentu į universiteto Braižomosios geometrijos katedrą, o po metų perkeltas į Mašinžinystės katedrą.
Sovietų represijos palietė ir S. Naujokaičio šeimą – 1949 m. į Krasnojarsko kraštą buvo ištremti jo tėvai ir brolis Jonas. Tėvas mirė Sibire, o motina ir brolis į Lietuvą grįžo 1958 metais. S. V. Naujokaitis išvengė tremties, bet patyrė ideologinę prievartą – 1949 m. pavasarį fakulteto akademinių grupių vadovų pasitarime jis buvo kritikuotas už nepatenkinamą auklėjamąjį darbą, bet viskas baigėsi laimingai – per kitus patikrinimus studentai buvo aktyvūs. 1949 m. rugsėjo 1 d. S. V. Naujokaitis tapo vyr. dėstytoju. 1951 m. Kauno universitetą reorganizavus į Kauno politechnikos institutą jis buvo paskirtas į Mašinų gamybos technologijos katedrą, tapo pagrindiniu mechanizmų ir mašinų teorijos dėstytoju, parašė monografiją „Mašinų detalių paviršiaus šiurkštumas“. 1962 m. apgynė technikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją tema „Paviršiaus šiurkštumo įtaka suvirinant maža-anglį plieną“. 1965 m. S. V. Naujokaičiui suteiktas docento vardas. Jo pastangomis buvo įkurta Mechanizmų ir mašinų teorijos mokymo laboratorija. 1985 m. S. V. Naujokaičiui suteiktas profesoriaus vardas.
Bėgant metams keitėsi fakultetų, katedrų struktūros bei darbuotojai, tačiau prof. S. V. Naujokaitis išliko nepakeičiamu mechanizmų ir mašinų teorijos dalyko puoselėtoju. 1966 m. jis parašė pirmą originalų lietuvišką vadovėlį „Mechanizmų ir mašinų teorija“ (1978 m. buvo išleista antroji jo laida), 1990 m. – vadovėlį „Mechanizmų ir mašinų teorija“ Lietuvos pedagoginio instituto studentams, 1994 m. jau būdamas senjoru kartu su kitais bendradarbiais parašė patobulintą vadovėlį „Mechanizmų ir mašinų teorija“. Prof. S. V. Naujokaitis aktyviai dalyvavo mechanizmų ir mašinų teorijos lietuviškos terminijos kūrime, parašė 24 straipsnius Lietuvos enciklopedijoje bei daug metodinių nurodymų bei mokymo priemonių, skirtų laboratorinių darbų atlikimui, mokėjo prancūzų, vokiečių, rusų ir lotynų kalbas. Pradirbęs universitete 45 metus, 1992 m. profesorius išėjo į užtarnautą poilsį. Mirė 2017 m. rugpjūčio 10 d.
Prof. Steponą Vytautą Naujokaitį buvę jo kolegos ir studentai mena kaip puikų pedagogą bei mokslininką, pareigingą, principingą, nesavanaudišką, reiklų sau ir kitiems, labai kuklų, darbštų, kultūringą ir mielą žmogų. Pagrindiniai jo idealai buvo gerumas, grožis ir teisybė.
