Gegužės 11 d. inžinieriui technologui, ilgamečiam Mechaninės technologijos ir Metalų technologijos katedrų vedėjui, Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto prorektoriui prof. Vytautui Mošinskiui būtų sukakę 150 metų.
Vytautas Mošinskis gimė Nociūnų dvare, Kėdainių apskr. ūkininko šeimoje. Vytautas mokėsi Tryškių rusiškoje liaudies mokykloje, 1896 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Po metų įstojo į Peterburgo universiteto Matematikos–gamtos fakultetą. Kitais metais studijas tęsė Peterburgo technologijos instituto Mechanikos skyriuje. Čia studijuojant, už dalyvavimą studentų politiniuose streikuose, jis tris kartus iš instituto buvo pašalintas. Studijas baigė 1907 m., įgydamas inžinieriaus technologo kvalifikaciją. 1905–1921 m. dirbo įvairiose Peterburgo, o vėliau – Charkovo metalų apdirbimo įmonėse, 1910–1916 m. dėstė įvairiose Peterburgo technikos mokyklose. 1918 m. jis persikėlė į tuometinę Ukrainos sostinę Charkovą. Čia tapo Charkovo technikos instituto privatdocentu, vėliau – profesoriumi, taip pat dirbo Charkovo komercijos instituto profesoriumi. 1921 m. Lietuvos Vyriausybė V. Mošinskį paskyrė Lietuvos atstovu Ukrainoje. Jis rūpinosi Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių lietuvių grįžimu į Lietuvą. Grįžęs į Lietuvą 1921–1929 m. dirbo Amerikos lietuvių prekybos akcinėje bendrovėje „Amlit“. V. Mošinskio iniciatyva 1923 m. prie Šiaulių buvo pastatyta Bučiūnų elektrinė. 1923 m. V. Mošinskis paskirtas Lietuvos atstovybės Maskvoje patarėju.
1924 m. Lietuvos universiteto Technikos fakulteto taryba V. Mošinskį išrinko Mechaninės technologijos katedros vedėju einančiu ekstra ordinarinio profesoriaus pareigas ir pavedė dėstyti metalų ir medžio technologijas. Jis šią katedrą pertvarkė ir jai vadovavo iki 1941 m. 1933–1944 m. V. Mošinskis kartu dėstė techniškas disciplinas ir Kauno Aukštesniojoje technikos mokykloje. Dirbdamas universitete, parašė vadovėlius: „Metalų technologija. Technikiniai metalai, jų gavyba ir savybės“ (1930), „Metalų technologija. Liejininkystės pagrindai“ (1933), „Kaip mašinos veikia ir kaip jos tvarkomos (mašinžinystės pradmenys)“ (1934, 1945), „Masinės gamybos pagrindai ir jų pritaikinimas metalinių dirbinių pramonėje“ (1934), „Metalų tekinimas“ (1939, 1950), „Liejininkystės pagrindai“ (1956). Jis 19-os spausdintų knygų bei straipsnių autorius, metalų technologijos mokslų Lietuvoje pradininkas, 1924–1941 m. redagavo Technikos fakulteto žurnalą „Technika“. Universitete (vėliau KPI) dėstė metalų technologiją, mašinžinystę bei dirbtuvių ir fabrikų kursą. Jis pasižymėjo mokslininko kruopštumu, dėstomų dalykų geru išmanymu, sklandžiu ir metodišku dėstymu. V. Mošinskis labai daug prisidėjo pertvarkant inžinierių rengimą Lietuvoje. VDU Technikos fakulteto studentai fiziką, matematiką ir chemiją klausė kartu su Matematikos–gamtos fakulteto studentais. V. Mošinskis, kartu su kitais Technikos fakulteto profesoriais, siekė, kad jų fakulteto studentams būtų atskiros bendrųjų mokslų programos, kad būtų siauriau, bet giliau dėstomi specialybės dalykai, kad būtų išplėstos jiems reikalingų pratybų ir laboratorinių darbų apimtys. 1940 m. Matematikos-gamtos fakultetą iškėlus į Vilniaus universitetą, o jo laboratorijų įrangą palikus VDU, susidarė galimybė inžinierius rengti pagal seniai puoselėtus jiems pritaikytus planus ir programas. Tuomet V. Mošinskis, su kitais profesoriais, nepritarė Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos siūlomam Politechnikos instituto steigimui. Pagal jo pirmininkaujamos komisijos parengtą ir subrandintą reformos planą 1940 m. iš Technikos fakulteto sudarė du fakultetus – Statybos ir Technologijos. Jis parengė ir jo paties vadovaujamos Mechaninės technologijos katedros pertvarkymą. 1941 m. buvo sudarytos Medžio technologijos, Tekstilės technologijos ir Metalų technologijos katedros. Pastarajai toliau vadovauti pavedė V. Mošinskiui.
Lietuvą okupavus naciams Laikinosios vyriausybės Švietimo ministras V. Mošinskį, kartu su 32 kitais profesoriais ir dėstytojais, iš Universiteto atleido, tačiau jis toliau dirbo Aukštesniojoje technikos mokykloje. Lietuvą vėl okupavus sovietams, V. Mošinskis 1944 m. rudenį grįžo vadovauti Metalų technologijos katedrai, be to, buvo paskirtas Universiteto prorektoriumi administracijos ir finansų reikalams. 1945 m. pradžioje Technologijos fakulteto taryba, įvertindama V. Mošinskio paskaitų ir dėstymo metodikos aukštą lygį, jo didelį sumanumą ir energiją Fizikos-chemijos institute organizuojant katedros mechanines dirbtuves, jam vadovaujant įgyvendintą Technikos fakulteto reformą, už atliktą didelį darbą ir triūsą ginant fakulteto reikalus būnant ilgamečiu Technikos fakulteto sekretoriumi, už sumanų fakulteto žurnalo „Technika“ redagavimą, už universiteto ūkio atstatymą einant prorektoriaus pareigas, jam suteiktas inžinerijos daktaro honoris hausa (garbės) laipsnis. Sovietų Sąjungoje toks mokslo laipsnis nebuvo pripažintas, bet Aukštoji atestacinė komisija V. Mošinskiui patvirtino profesoriaus mokslinį vardą. Sovietų okupacijos metais prof. V. Mošinskis komunistų partijos narių buvo kaltinamas dėl „buržuazinių pažiūrų“ ir „nepakankamo paskaitų politinio lygio“, todėl netrukus buvo atleistas iš prorektoriaus pareigų. Tuometiniu laikmečiu panašūs kaltinimai dažnai baigdavosi atleidimu iš darbo arba net areštu. Prof. V. Mošinskis mirė 1955 m. balandžio 21 d. Kaune.
Profesorius išaugino du sūnus ir posūnį. Sūnus Algirdas, Sorbonos universitete studijavęs archeologiją, vėliau Šarlotenburgo aukštojoje technikos mokykloje (Berlyne) –inžinerinius mokslus, 1944 m. vasarą, prie Lietuvos priartėjus sovietinei kariuomenei, pasitraukė į Austriją, vėliau gyveno Brazilijoje. Sunkiais pokario metais prof. V. Mošinskis globojo, visokeriopai rėmė ir leido į mokslus sovietų lageryje kalinamo buvusio Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvio, kariuomenės medicinos tarnybos pulkininko leitenanto Leono Kęsgailos-Kenstavičiaus dukrą Vydą Kęsgailaitę-Ragulskienę, kuri vėliau tapo profesore, pirmąja Lietuvoje habilituota technologijos mokslų daktare. Sovietmečiu V. Mošinskis taip pat globojo ir stengėsi įsūnyti našlaitį Kazį Puidą.
KTU muziejaus informacija
