Dr. Audronė Veilentienė: nežinodami praeities, negalime kurti ateities

Bendruomenė | 2017-02-17

XX amžiuje Lietuvos valstybei likimas lėmė du kartus atgimti. Ne vieną kartą teko atgimti ir lietuvių tautai. Filosofas Arvydas Šliogeris vieno žymiausių tarpukario filosofų Antano Maceinos raštų pratarmėje rašė:

„<…> Tauta, atgimstanti antrąjį arba trečiąjį kartą, priversta sugrįžti į savo pirmąjį atgimimą ir susigrąžinti tai, kas buvo atrasta ir padaryta atgimus pirmą sykį. <…> Neatgaivinus praeities, nesusigrąžinus pirmųjų atgimimų, neįmanoma atgimti dar sykį. Praeities sugrįžimas ar jos susigrąžinimas suriša nutrūkusią grandinę ir atkuria vientisą istorinę savimonę“.

Gilias tradicijas turintys Europos ir pasaulio universitetai, minėdami įvairias jubiliejines sukaktis, tradiciškai visuomenei pristato savo istoriją. Švenčiant Lietuvos universiteto įkūrimo 95-ąsias ir pasitinkant Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-ąsias metines, noriu pristatyti naująją Kauno technologijos universiteto (KTU) muziejaus ekspoziciją „Asmenybės universiteto ir valstybės istorijoje“, pasakojančią universiteto istoriją per jo ryškiausias asmenybes, dariusias įtaką ne tik universitetui, bet ir valstybei.

Po Pirmojo pasaulinio karo iš okupacijos išsivadavusi Lietuvos visuomenė buvo ištroškusi žinių ir mokslo savo gimtąja kalba, todėl valstybei neturint lėšų universiteto steigimui, šio darbo ėmėsi visuomenininkai. 1922 m. vasario 16 d. Kaune Aukštųjų kursų pagrindu buvo įkurtas Lietuvos universitetas, finansuojamas Vyriausybės. Tuo metu Europoje universitetas buvo vienas iš privalomų valstybingumo simbolių. Lietuva, ilgą laiką buvusi okupuota ir neturėjusi aukštosios mokyklos, sugebėjo per du dešimtmečius padaryti didžiulį šuolį: sukūrė tautinę aukštąją mokyklą, parengė mokslo vadovėlius lietuvių kalba, sukūrė lietuvišką terminiją, išugdė tautinę inteligentiją.

Ekspozicijoje galima pamatyti Aukštųjų kursų įkūrėją ir ilgametį Matematikos-gamtos fakulteto dekaną prof. Zigmą Žemaitį, universiteto autonomiją tarpukariu gynusius rektorius fizikinės chemijos pradininką prof. Vincą Čepinskį ir konstitucinės teisės „tėvą“ prof. Mykolą Riomerį, sovietų ir nacių okupacijų metais studentus ir dėstytojus nuo represijų saugojusius rektorius profesorius Antaną Purėną ir Julijoną Gravrogką, nuo rusifikacijos okupuotą Lietuvą siekusį apsaugoti prof. Kazimierą Baršauską ir kitus.

Taip pat ši ekspozicija įamžina universiteto dėstytojus ir absolventus, dariusius įtaką valstybei: 1918 m. Vasario 16-osios ir 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktų signatarus, prezidentus, premjerus ir ministrus: doc.  Antaną Smetoną ir  prof. Augustiną Voldemarą,  profesorius Praną Dovydaitį ir Kazimierą Šaulį, Mykolą Biržišką ir Steponą Kairį, docentus Leoną Bistrą ir Antaną Tumėną,  prof. Petrą Leoną ir Vladą Jurgutį, prof. Vytautą Paliūną ir doc. Antaną Karoblį, doc. Povilą Varanauską ir lektorių Algirdą Patacką, KTU Garbės daktarus doc. Bronislovą Lubį ir Algirdą Mykolą Brazauską.

Taip pat norėjome atskleisti šių valstybės veikėjų vertybines nuostatas ir mintis, jų požiūrį į valstybę, tautą, kalbą, mokslą. Citatų teko ieškoti jų  atsiminimuose, straipsniuose, proginėse kalbose ir net KGB tardytojų protokoluose. Pavyzdžiui: Vasario 16-osios akto signataras, Ministras Pirmininkas prof. Pranas Dovydaitis vienu metu redagavo 4 ar 5 leidinius, tačiau jo vertybes atskleidžiančią citatą pavyko rasti jo pasiaiškinime, rašytame tardytojui 1942 m. liepos 29 d. Sverdlovsko kalėjime:

„Būdamas katalikas, buvau ir lieku įsitikinęs, kad žmogus, kaip asmenybė, kaip kūrėjas, gali… atskleisti savo kūrybines galias… tik turėdamas laisvę bei būdamas nepriklausomas…“, – rašė P. Dovydaitis tardytojui jau turbūt žinodamas, kad bus sušaudytas.

Lito „tėvas“ užsienio reikalų ministras prof. Vladas Jurgutis Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo įkūręs slaptą akademiją, kurioje, stengiantis nepalūžti dvasiškai, kaliniams buvo skaitomos paskaitos.

„Prieš nieką nekapituliuoti, niekam savo tautinės garbės neišduoti, savo lietuviškų papročių ir savo močiutės kalbos neišsižadėti“, – ragino likimo draugus prof. V. Jurgutis nacių koncentracijos stovykloje.

Lietuvos universiteto istorija yra glaudžiai susijusi su valstybės istorija: jei klesti valstybė, klesti ir universitetas, žlungant valstybei, dažnai uždaromos ar reorganizuojamos jos aukštosios mokyklos. Kiekvienas okupantas bandė suvaržyti ir savo ideologijai pajungti Universitetą, norėdamas palaužti ir priversti jam tarnauti tautos žiedą – inteligentiją, tačiau visais istoriniais laikotarpiais atsirasdavo asmenybių, kurioms laisvė ir nepriklausomybė buvo svarbiau už asmeninę gerovę ir net gyvybę. Taip ekspozicijoje atsirado tema, skirta kovotojams už Tėvynės laisvę 1919–1991 m. Čia išvysite Aldoną Čarneckaitę, kuri kartu su žvalge Marcele Kubiliūte 1919 m. atskleidė slaptos lenkų karinės organizacijos planuotą sukilimą. Aldona įkalbėjo lenkų karininką išvogti slaptus dokumentus ir sugebėjo perduoti juos broliui Valdemarui Čarneckiui, kuris tuo metu buvo susisiekimo ministras. Baigusi medicinos mokslus Vokietijoje, ji dirbo prof. Vandos Tumėnienės asistente universitete. 1919 m. Aukštųjų kursų lektoriai Liudas Vailionis ir Antanas Gravrogkas įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą ir dalyvavo nepriklausomybės kovose bei prisidėjo organizuojant Klaipėdos sukilimą.

Universiteto studentai ir dėstytojai aktyviai dalyvavo antisovietiniame ir antinaciniame pasipriešinime. Doc. Adolfas Damušis ir studentas Pilypas Žukauskas Narutis kartu su kitais suorganizavo sukilimą prieš besitraukiančią okupacinę SSRS kariuomenę, išgelbėjo apie 2000 kalinių ir paskelbė Nepriklausomybės atkūrimą, paskui tapo antinacinio pasipriešinimo dalyviais ir buvo kalinami Vokietijos koncentracijos stovyklose.

Vienas žymiausių pokario partizanų buvo „Grandies“ korporacijos studentas Juozas Lukša, studijavęs Statybos fakultete architektūrą. Partizane tapo ir savo gyvybę paaukojo Istorijos-filologijos fakulteto studentė Romualda Diana Glemžaitė. Partizanų didvyriška kova paliko gilų pėdsaką jaunesnių kartų istorinėje sąmonėje. Sovietų okupacijos laikotarpiu Universitete, vėliau – Institute, nuolat atsirasdavo antisovietinės veiklos apraiškų. 1952 m. buvo suimti ir 25 metams už antisovietinę veiklą nuteisti KPI studentai Vytautas Bukauskas, Alfonsas Urbonas, Vytautas Kaminskas, Tadas Jagelavičius ir Jonas Kreimeris, priklausę antisovietinei pogrindinei organizacijai „Vieningoji darbo sąjunga“. 1958 m. suimta ir nuteista KPI Statybos fakulteto studentė, antisovietinės pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai“ narė Nijolė Alfonsa Gaškaitė Žemaitienė sulaukė nepriklausomybės ir savo gyvenimą paskyrė partizanų kovos istorijos tyrinėjimui. KPI vokiečių kalbos dėstytojas, kraštotyrininkas Antanas Gintautas Sakalauskas buvo pogrindinės organizacijos, 1972 m. vasario 14-15 d. Kaune išplatinusios antisovietinius atsišaukimus, narys.

50 sovietų okupacijos metų nenuslopino laisvės troškimo, kuris, prasidėjus tautiniam atgimimui, išsiliejo į galingą Lietuvos Sąjūdžio judėjimą, iškovojusį Nepriklausomybę ir atkūrusį valstybingumą, kurį 1991 m. sausio 13 d. padėjo apginti ir KTU bendruomenės nariai. Sausio 13 d. gindami Lietuvos televizijos bokštą nuo sovietų kariuomenės, žuvo KTU Radioelektronikos fakulteto studentai Virginijus Druskis ir Rimantas Juknevičius, buvo sužeisti Mašinų gamybos fakulteto studentas Robertas Gradauskas ir „Vibrotechnikos“ mokslinio centro darbuotojas Julijus Valančauskas.

Laisvės kovotojų ir Kovo 11-osios akto signatarų fotografijų skaitmenines kopijas muziejui padovanojo jų giminaičiai arba patys Laisvės kovų dalyviai, Aldonos Birutienės, Pilypo Naručio ir Adolfo Damušio kopijos atkeliavo iš JAV gyvenančių jų vaikų, kai kurios kopijos gautos iš Lietuvos ypatingojo archyvo.

Iškovojus nepriklausomybę, neliko cenzūros ir ideologinės priespaudos. Universiteto akademinė bendruomenė, kaip ir Lietuvos visuomenė, žingsnis po žingsnio stengiasi atgaivinti okupacijų ir vergiško prisitaikymo sužalotą istorinę atmintį. Tai ilgas procesas, kurį nustelbia ir nustumia į antrą planą vis greitėjantis gyvenimo tempas, technologijų progresas ir globalizacija.

Šiuo metu Europoje ir Lietuvoje aktualūs tautinės tapatybės klausimai, nes jie glaudžiai susiję su tautos ir valstybės ateities perspektyvomis. Tapatybė arba savęs suvokimas suteikia pagrindą tolesniam vystymuisi. Ne tik tautai svarbu suvokti savo tapatybę, bet ir Universitetui, nes žinant praeitį, galima geriau suprasti dabartį ir kurti ateitį.

Viena iš pagrindinių Kauno technologijos universiteto vertybių – Lietuvos universiteto dvasia ir tradicijos. Kaip išlaikyti šią vertybę globalėjančiame pasaulyje? Kaip turėtų derėti pagarba tradicijoms, istorijai, tautinei kultūrai ir lietuvių kalbai su tarptautiškumo siekimu ir platesniu anglų kalbos vartojimu? Tikiuosi, kad ši ekspozicija padės atsakyti į tokius aktualius klausimus, surišti nutrūkusią Universiteto istorijos grandinę, suprasti savo tapatybę ir drąsiai žvelgti į ateitį.